Punktų sąrašas

Jėzaus valtyje

Kaip ir mūsų Viešpats, aš labai mėgstu kalbėti apie valtis ir tinklus, kad šios Evangelijos scenos skatintų mus tvirtai ir konkrečiai pasiryžti. Šv. Lukas pasakoja, kad žvejams plaunant ir adant tinklus ant Genezareto ežero krantų, Jėzus priėjo prie pakrantėje pririštų valčių ir įlipo į vieną jų, kuri buvo Simono. Kaip paprastai Mokytojas įlipa ir į kiekvieno mūsų valtį! Kad apsunkintų mums gyvenimą, skundžiasi kai kurie. Viešpats sutiko mus – jus ir mane – kiekvieną mūsų kelyje, kad švelniai, su meile apsunkintų mums gyvenimą.

Baigęs kalbėti Petro valtyje, Jis paragino žvejus: duc in altum, et laxate retia vestra in capturam!²⁵ Irkitės į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui! Kupini pasitikėjimo Kristaus žodžiais, jie paklūsta ir ištraukia galybę žuvų! Žiūrėdamas į Petrą, kuris, kaip ir Jokūbas su Jonu, negali atsitokėti, Viešpats sako: Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį²⁶.

Tavo valtis – tavo talentai, troškimai, sėkmės – nieko neverta, jei nepatikėsi jos Jėzui Kristui, jei neleisi Jam į ją įžengti, jeigu ją paversi stabu. Vienas su savo valtimi, be Mokytojo, būsi pasmerktas pražūčiai. Nuo gyvenimo audrų ir negandų būsi apsaugotas tik tada, jei šauksies Viešpaties ir priimsi Jo pagalbą. Viską atiduok į Dievo rankas: kad tavo mintys, svajonės, kilnūs žmogiškieji siekiai, tauri meilė pereitų per Kristaus širdį. Kitaip tavo egoizmas anksčiau ar vėliau visa tai nugramzdins į dugną.

Kaip saugu, jei sutinki, kad Dievas vadovautų tavo laivui, kad būtų jo šeimininkas!… saugu net tada, kai, regis, Jo nėra, Jis miega, nesirūpina mumis, kai juodoms sutemoms atslinkus kyla audra. Pasak šv. Morkaus, ir apaštalai buvo atsidūrę panašioje padėtyje, o Jėzus, matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,– nes vėjas buvo jiems priešingas,– apie ketvirtą nakties sargybą ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi... „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo²⁷.

Mano vaikai, žemėje tiek visko dedasi!.. Galėčiau kalbėti jums apie vargus, kančias, skriaudas, kankinimus – nebijau šio žodžio – ir apie daugybės sielų didvyriškumą. Mums kartais atrodo, kad Jėzus miega, mūsų negirdi, tačiau šv. Lukas pasakoja, kaip Viešpats elgiasi su saviškiais: Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo vėtra. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas. Jie nurimo, ir stojo tyla. O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“²⁸

Jeigu mes Jam atsiduodame, Jis atsiduoda mums. Mokytoju reikia visiškai pasitikėti, be išlygų Juo pasikliauti, darbais parodyti, jog valtis yra Jo ir mes norime, kad Jis savo nuožiūra tvarkytų viską, kas mums priklauso.

Baigdamas prašau Švenčiausiosios Marijos, kad užtartų mūsų pasiryžimą gyventi tikėjimu, ištverti, būti kupiniems vilties, prisirišusiems prie Jėzaus, tikrai, tikrai, tikrai Jį mylėti, patirti Meilės pilnatvę ir ja džiaugtis, nes labai mylime Dievą, leisti Kristui įžengti į mūsų varganą valtį ir tapti mūsų sielos Šeimininku ir Viešpačiu, nuoširdžiai Jam parodyti, kad visada, dieną ir naktį, stengiamės būti Jo akivaizdoje, nes Jis pašaukė mus tikėti: Ecce ego quia vocasti me!²⁹ – Aš čia, nes Tu mane šaukei, ir mes einame į Jo avidę, išgirdę Gerojo Ganytojo raginimą, neabejodami, jog tikrą laikinąją ir amžinąją laimę rasime tik prisiglaudę Jo šešėlyje.

Ego sum via, veritas et vita¹, Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Šiais žodžiais Viešpats aiškiai mums parodė tikrąjį kelią, vedantį į amžinąją laimę. Ego sumvia: Jis yra vienintelis kelias, jungiantis dangų su žeme. Jis tai skelbia visiems žmonėms. Ir ypač primena tiems, kurie, kaip tu ir aš, Jam pasakėme esą pasiryžę rimtai žvelgti į savo krikščioniškąjį pašaukimą, idant Dievas visada būtų mūsų mintyse, lūpose ir visuose mūsų darbuose, net pačiuose kasdieniškiausiuose ir įprasčiausiuose.

Jėzus yra kelias. Jis paliko šiame pasaulyje aiškias savo pėdas, neišdildomus ženklus, kurių nesunaikino nei metai, nei priešo klasta. Iesus Christus heri et hodie; ipse et insaecula². Kaip mėgstu tai priminti! Jėzus Kristus, toks, koks buvo vakar apaštalams ir tiems, kurie Jo ieškojo, šiandien gyvena mums, ir gyvens per amžius. Tai mums, žmonėms, kartais nepavyksta pamatyti Jo veido, amžinai šiuolaikiško, nes mes žiūrime pavargusiomis ir blausiomis akimis. Dabar pradėdamas maldą prie tabernakulio, prašyk kaip Evangelijos aklasis: Domine, ut videam!³ Viešpatie, kad praregėčiau! Kad mano protas nušvistų ir Kristaus žodis persmelktų mano dvasią; kad Jo Gyvenimas įsišaknytų mano sieloje, idant mane pakeistų amžinosios Šlovės požiūriu.

Kartu su manimi melskite Viešpatį: doce me facere voluntatem tuam, quia Deus meus es tu.Mokyk mane vykdyti tavo valią, nes tu – mano Dievas¹⁷. Trumpai tariant, tekyla nuoširdus troškimas atsiliepti į mūsų Kūrėjo kvietimus, stengtis paklusti Jo planams, tvirtai tikint, kad Jis neleis klysti.

Jei taip mylime dieviškąją Valią, suprasime, jog tikėjimo vertę lemia ne vien jo išpažinimas žodžiais, bet ir karštas pasiryžimas ginti jį darbais, – ir elgsimės nuosekliai.

Tačiau grįžkime prie scenos, kuri rutuliojasi išeinant iš Jericho. Tai į tave dabar kreipiasi Kristus. Jis tau sako: Ko nori iš manęs? – Kad praregėčiau, Viešpatie, kad praregėčiau! Tada Jėzus taria: Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu¹⁸. Sekti paskui Jį keliu. Tu supratai, ką tau siūlo Viešpats, ir pasiryžai Jį lydėti kelyje. Tu stengiesi eiti su juo pėdą į pėdą, apsivilkti Kristaus drabužį, būti pačiu Kristumi. Nes tavo tikėjimas, tikėjimas šviesa, kurią tau duoda Viešpats, turi būti veiksmingas ir pasiaukojantis. Neturėk iliuzijų, nemanyk atrasiąs naujų būdų. Tokio tikėjimo Jis laukia iš mūsų: turime Jo ritmu žengti į priekį, dosniai dirbdami, išraudami ir atmesdami viską, kas mums trukdo.

Tikėjimas ir nuolankumas

O štai kita jaudinanti scena.Ją mums pasakojo šv. Matas: moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą¹⁹. Koks jos nuolankumas! Mat ji pati sau kalbėjo:Jei tik palytėčiau jo drabužį – išgyčiau²⁰. Visada yra taip karštai tikinčių ligonių, kaip Bartimiejus, kurie nesidrovi maldauti, viešai išpažįsta savo tikėjimą. Tačiau žiūrėkit – Kristaus kelyje nėra dviejų vienodų sielų. Didelis šios moters tikėjimas, bet ji nešaukia. Ir prisiartina nepastebimai. Jai užtenka palytėti Kristaus drabužį, nes yra įsitikinusi, kad išgis. Vos tik ji taip padarė, mūsų Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į ją. Jis jau žino, kas dedasi šioje širdyje, pajuto jos pasitikėjimą: Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave²¹.

Ji prisiartino tikėdama, palytėjo apsiausto apvadą, ir žinojo, kad pagijo… Ir mes, jei norime būti išgelbėti, turime paliesti Kristaus drabužį kupini tikėjimo²². Ar dabar supranti, koks turi būti mūsų tikėjimas? Nuolankus. Kas esi tu, kas esu aš, kad būtume verti šito Kristaus kvietimo? Kas esame mes, kad būtume taip arti Jo? Kaip ir tai vargšei moteriai minioje, Jis suteikė mums progą. Ne akimirką palytėti Jo apsiausto kraštelį. Turime Jį patį. Jis mums visiškai pasiaukojo – su savo Kūnu, Krauju, Siela ir Dieviškumu. Jis yra kasdienis mūsų maistas; artimai su Juo kalbamės, kaip su Tėvu, kaip su Meile. Tai yra tiesa, ne fantazija.

Švenčiausiasis Kristaus Žmogiškumas

Kaip įveikti šias kliūtis? Kaip sustiprinti savo apsisprendimą, jeigu jis pradeda atrodyti per sunkus? Semkimės įkvėpimo iš pavyzdžio, kurį rodo Švenčiausioji Mergelė, mūsų Motina; ji atveria mums labai platų kelią, neišvengiamai einantį per Jėzų.

Norėdami priartėti prie Dievo, turime pasirinkti teisingą kelią – Švenčiausiąjį Kristaus Žmogiškumą. Todėl visada patariu skaityti knygas, bylojančias apie Viešpaties Kančią. Tie raštai, kupini nuoširdaus pamaldumo, padeda mūsų protui suvokti Dievo Sūnų, Žmogų kaip mes, ir tikrą Dievą, mylintį ir kenčiantį kūno kančias, kad atpirktų pasaulį.

Nepamirškite vienos iš labiausiai įsišaknijusių pamaldumo praktikų – šventojo Rožinio. Bažnyčia skatina apmąstyti jo slėpinius, kad drauge su Švenčiausiosios Marijos džiaugsmu, skausmu ir garbe mūsų mintyse ir vaizduotėje įsispaustų nuostabus Viešpaties pavyzdys: trisdešimt paprasto gyvenimo metų, treji pamokslavimo metai, žeminanti Kančia ir šlovingas Prisikėlimas.

Sekti Kristumi – štai paslaptis. Būti šalia Jo taip arti, kad su Juo sutaptume, kad gyventume su Juo kaip pirmieji apaštalai. Jei netrukdysime malonei veikti, netrukus galėsime teigti, jog esame apsivilkę mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi¹². Viešpats atsispindi mūsų elgesyje lyg veidrodyje. Jei veidrodis yra geras, toks, koks turi būti: jis atspindės mieliausią mūsų Išganytojo veidą, jo neiškreipdamas, nesukarikatūrindamas, ir kiti galės Juo žavėtis, Juo sekti.

Mėgstu kalbėti apie kelią, nes visi esame keleiviai, traukiantys į dangaus namus, į savo Tėvynę. Bet neužmirškite, kad kelias, nors kartais ir pasitaiko kliūčių – tenka perbristi upę ar skverbtis per miško tankmę, dažniausiai būna lygus ir be staigmenų. Rutina – štai kas yra pavojus: imi vaizduotis, kad Dievo nėra čia pat kiekvieną valandėlę, nes viskas taip paprasta, taip kasdieniška!

Du mokiniai ėjo į Emausą. Jie ramiai sau žingsniavo, kaip ir kiti keleiviai. Ir štai jiems lyg niekur nieko pasirodo Jėzus; Jis eina su jais kalbėdamasis ir jie net pamiršta nuovargį. Regiu tą sceną. Vakarėja, pučia švelnus vėjelis. Siūruoja jau paūgėjusių javų laukai, blausi šviesa pasidabravo senų alyvmedžių šakas…

Jėzus keliauja. Viešpatie, koks esi didis visada! Tu mane jaudini, kai stengiesi eiti įkandin mūsų, ieškoti mūsų kasdienių darbų šurmulyje. Viešpatie, suteik mūsų dvasiai paprastumo, suteik tyrą žvilgsnį, aiškų protą, kad galėtume Tave pažinti, kai ateini be jokių išorinių šlovės ženklų.

Kai tiedu mokiniai pasiekė kaimą ir kelionė pasibaigė, jie, patys to nesuprasdami, iki širdies gelmių buvo sujaudinti žmogumi tapusio Dievo žodžių, Jo meilės, jiems buvo gaila su Viešpačiu skirtis. O Jėzus atsisveikino ir dėjosi einąs toliau⁴³. Mūsų Viešpats niekada neprimeta savęs. Jis nori, kad mes patys Jį pašauktume, kai pagaliau imame suvokti, kas yra Meilės tyrumas, Jo įdiegtas mūsų sieloje. Turime stipriai Jį sulaikyti ir prašyti: Pasilik su mumis! Jau vakaras arti. Diena jau besibaigianti...⁴⁴

Tokie mes esame: visada nedrąsūs – gal dėl to, kad mums stomga nuoširdumo, o gal – kad esame drovūs, nors širdies gilumoje maldaujame: „Pasilik su mumis, nes sutemos gaubia mūsų sielą, ir tiktai Tu esi šviesa, Tu vienas gali numalšinti mus kamuojantį troškulį, nes mes žinome, koks iš visų gražių ir garbingų dalykų yra svarbiausias: visada turėti Dievą⁴⁵.“

Ir Jėzus pasilieka. Mūsų akys atsiveria kaip Kleopo ir jo draugo, kai Jėzus ima laužyti duoną, ir nors Jis vėl dingsta mums iš akių, mes pajėgsime leistis į kelią, nors jau temsta, ir pasakoti apie Jį kitiems, nes tiek džiaugsmo netelpa vienoje širdyje.

Emauso kelias. Mūsų Dievas šį pavadinimą apgaubė švelnumu. Visas pasaulis yra Emausas, nes Viešpats atvėrė žemėje dieviškus kelius.