Punktų sąrašas

Atrodo, tarsi tavasis Angelas tau sakytų: tavo širdis tokia kupina žmogiško prieraišumo!... Ir tu, vadinasi, nori, kad Angelas Sargas tatai sergėtų?

Pasitikėk savo Angelu Sargu. Elkis su juo kaip su artimu draugu – jis toks yra, – ir jis mokės tau padaryti tūkstantį paslaugų kasdieniuose tavo reikaluose.

Patrauk į save Angelą Sargą to žmogaus, kurį nori įjungti į savo apaštalavimą. Angelas visada didis „bendrininkas“.

Jei visados atsimintum savo Angelą ir savo artimųjų Sargus, išvengtum daugelio kvailysčių, prasprūstančių į šneką.

Tu apstulbęs, nes tavo Angelas Sargas padarė tau akivaizdžių paslaugų. O neturėtum apstulbti: juk tam Viešpats jį ir pastatė šalia tavęs.

Šioje aplinkoje tiek daug progų iškrypti iš kelio? Tegu ir taip. Bet argi nėra ir Angelų Sargų?

Šaukis Angelo Sargo išbandymo valandą, ir jis tave apgins nuo velnio bei atneš tau šventų įkvėpimų.

Džiaugsmingai Angelai Sargai tarnavo jiems pavestai sielai, kuri jiems kartodavo: „Šventieji Angelai, šaukiuosi jūsų kaip „Giesmių giesmės“ sužadėtinė: ut nuntietis ei quia amare langueo – kad pasakytumėte jam, jog mirštu iš Meilės“.

Žinau, kad nudžiuginu tave perrašydamas tau šią maldą, kuria kreipiamės į mūsų Tabernakulių Angelus Sargus:

„O Angeliškos Dvasios, kurios sergite mūsų Tabernakulius su garbinga Šventosios Eucharistijos dovana, ginkite Ją nuo profanacijų ir saugokite Ją mūsų meilei“.

Gerk iš tyro „Apaštalų darbų“ šaltinio: 12–ame skyriuje Petras, Angelams padedant išsilaisvinęs iš kalėjimo, eina į Morkaus motinos namus. O ten buvusieji nenori tikėti tarnaitės žodžiais, kuri tvirtina, jog prie durų Petras. Angelus ejus est! – tai tikriausiai jo Angelas, – sakė jai.

– Matai, kaip pasitikėdami bendravo su savo Angelais Sargais pirmieji krikščionys.

– O tu?

„Laiškų apaštalavimą“ tu man gražiai išgiri. Rašai: „Nežinau, kaip išmarginti popierių kalbant apie dalykus, kurie galėtų būti naudingi laiško gavėjui. Kai pradedu, sakau savo Angelui Sargui, jog rašau jį tik dėl to, kad kam nors pasitarnautų. Ir nors nepasakyčiau nieko daugiau, vien tik kvailystes, niekas iš manęs – nei iš to, kam rašau – neatims tos valandėlės, kurią praleidau melsdamas sielai, kuriai mano laiškas skirtas, to, ko, žinau, jai labiausiai reikia.“