Punktų sąrašas

Tarp savųjų, apaštalo siela, esi akmuo, nukritęs į ežerą. Savo pavyzdžiu ir žodžiu sukelk pirmąjį ratilą..., o šis sukels kitą..., ir kitą, ir kitą... Kaskart vis platesnį.

Ar dabar supranti savo misijos didingumą?

Kaip pasaulyje trokštama išsiveržti iš savo vietos! Kas atsitiktų, jei kiekvienas žmogaus kūno kaulas, kiekvienas raumuo užsimanytų užimti kitą vietą, negu jam priklauso?

Nėra kitos pasaulio negalavimo priežasties. – Lik savo vietoje, mano sūnau: kiek daug iš čia galėsi padaryti dėl mūsų Viešpaties veiksmingo karaliavimo!

Vadai!.. Stiprink savo valią, kad Dievas tave padarytų vadu.

Ar nepastebi, kaip elgiasi prakeiktos slaptosios draugijos? Niekad jos nepalenkė savo pusėn masių. Savo irštvose išugdo keletą žmonių – demonų, kurie sužadina ir sukelia minias, sumaišydami joms protą, kad priverstų sekti paskui save į visų riaušių bedugnę... į pragarą. Jos neša prakeiktą sėklą.

Tu, jeigu panorėsi..., neši Dievo žodį, tūkstantįkart palaimintą, kuris negali neišsipildyti. Jei esi kilniaširdis..., jei atsidėkoji savęs pašventinimu, laimėsi jį kitiems: Kristaus karaliavimas bus omnes cum Petro ad Iesum per Mariam (visi su Petru prie Jėzaus per Mariją).

Ar yra didesnė beprotybė, nei plačiu mostu berti į žemę aukso grūdus, kad supūtų? Tačiau be šios dosnios beprotybės nebūtų pjūties.

O tu, sūnau, ar esi dosnus?

Žėrėti kaip žvaigždei..., troškimas iškilti ir spindėti danguje? Geriau degti kaip deglui, paslapčia, uždegant savo ugnimi visa, ką palieti. – Tai tavo apaštalavimas; tam tu ir esi žemėje.

Tarnauti garsiakalbiu priešui yra idiotizmo viršūnė; o jei tas priešas yra Dievo priešas – tai didelė nuodėmė. Todėl niekada profesinėj plotmėj negirsiu mokytumo to, kuris juo naudojasi tarsi pakyla Bažnyčiai pulti.

Šuoliuoti, šuoliuoti!.. Veikti, veikti!.. Karštligė, judėjimo beprotystė... Nuostabūs žemiški statiniai…

Dvasiniu požiūriu tai – lentelės nuo dėžių, pigus perkelis, perdažytas kartonas... šuoliuoti! veikti! – Ir daugybė bėgiojančių žmonių: pirmyn, atgal.

Taip yra todėl, kad jie dirba atsižvelgdami vien į tai, kas yra šiuo metu: „būna“ nuolat „dabartyje“. – Tu... turi regėti dalykus amžinybės akimis, „apimdamas dabartyje“ pabaigą ir praeitį.

Tyluma. Ramybė. Intensyvus vidinis tavo gyvenimas. Be šuoliavimo, be blaškymosi beprotybės, likdamas toje vietoje, kuri tau gyvenime skirta, tapsi tarsi galingas dvasinės energijos generatorius – kokiai daugybei duosi šviesos ir energijos!., pats neprarasdamas savojo gyvybingumo ir šviesos.

Lai tau nebūna priešų. – Turėk tik draugus: draugus... iš dešinės, jei tau padarė ar norėjo padaryti gero, ir... iš kairės, jei tau pakenkė ar taikėsi pakenkti.

Nepasakok apie „savo“ apaštalavimo žygius, nebent tai būtų naudinga artimui.

Tegul jūsų pasiaukojimas būna nepastebimas, kaip ir Jėzaus visus trisdešimt metų.

Paprastu metu ir triumfo valandą Juozapas Arimatietis ir Nikodemas lankosi pas Jėzų slapta. Tačiau visuotinio bailumo valandą jie viešai ir drąsiai – audacter – išpažįsta savo meilę Kristui. Mokykis.

Nesirūpinkit, jei jus „pažįsta“ iš jūsų darbų. Tai Kristaus dvelksmas. Be to, visada dirbdami vien dėl Jo, džiaukitės, kad pildosi anie Šventojo Rašto žodžiai: „kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“.

Karinis šventojo Ignoto genijus mums vaizduoja velnią, kuris sušaukia devynias galybes kipšų ir juos išsklaido po valstybes, apskritis, miestus ir kaimus, prieš tai išdrožęs „pamokslą“, kuriame pamoko, kaip kaustyti geležimis ir grandinėmis, nieko atskirai nepaliekant nesupančioto…

Man sakei, kad nori būti vadas..., o kam gi tinka sukaustytas vadas?

Žiūrėk: apaštalai, kad ir kiek turėjo akivaizdžių ir nepaneigiamų silpnybių, buvo nuoširdūs, paprasti... perregimi.

Ir tu turi akivaizdžių ir nepaneigiamų silpnybių. Duok Dieve, kad tik tau netrūktų paprastumo.

Pasakojama apie vieną sielą, kuri, maldoje kalbėjusi Viešpačiui: „Jėzau, myliu Tave“, išgirdo iš dangaus tokį atsakymą: „Meilė yra darbai, o ne geri ketinimai“.

Pagalvok, ar kartais ir tu neužsitarnauji šio švelnaus priekaišto.

Uolumas yra apaštalo dieviškas pamišimas, kurio tau linkiu, ir turi tokius požymius: alkį bendrauti su Mokytoju; nuolatinį rūpinimąsi sielomis; atkaklumą, kurio niekas neįstengia palaužti.

Neužmik ant laurų. Jei, žmogiškai kalbant, tokia padėtis yra nepatogi ir nelabai puiki, kas atsitiks, jei laurai – kaip šiuo atveju – yra ne tavo, o Dievo?

Į apaštalavimą eini paklusti, apiplėšti pats save, o ne primesti savo asmeninės nuomonės.

Niekad nebūkite ilgos veiklos, bet trumpos maldos vyrai ar moterys.

Pasistenk taip gyventi, kad mokėtum savo noru atsisakyti patogumų ir gerovės, kurie tau nepatiktų kito Dievo žmogaus gyvenime.

Žinok, kad esi kviečių grūdas, apie kurį kalba Evangelija. Jei nekrenti į žemę ir neapmiršti, nebus vaisių.

Būkite pasaulio vyrai ir moterys, bet ne pasaulietiški vyrai ar moterys.

Neužmiršk, kad vienybė yra gyvybės požymis: atsiskyrimas – tai dūlėjimas, tikras ženklas, kad esi lavonas.

Paklusti..., saugus kelias. Aklai paklusti savo vyresniajam..., šventumo kelias. Paklusti savo apaštalavime..., vienintelis kelias, – nes bet kokiame Dievo darbe tegali būti toks dvasios nusistatymas: arba paklusti, arba išeiti.

Turėk omeny, mano sūnau, kad esi ne vien siela, kuri jungiasi su kitomis sielomis, idant padarytų kokį gerą dalyką.

Tai yra daug..., bet to maža. Esi Apaštalas, vykdąs įsakmią Kristaus užduotį.

Reikia, kad būtum „Dievo žmogus“, vidaus gyvenimo žmogus, maldos ir aukos žmogus. Tavo apaštalavimas turi būti tavo gyvenimo „iš vidaus“ perteklius.

Vienybė. Vienybė ir klusnumas. Kam man pabiros laikrodžio detalės, kad ir puikiausios, jeigu nerodo laiko?

Nesudarykite savo darbe „būrelių“. Tai būtų apaštalavimo žygių susmulkinimas: nes jeigu toks „būrelis“ pagaliau imtų vadovauti pasauliniam užmojui..., kaip greitai pasaulinis užmojis pasibaigtų būreliu!

Nepaguodžiamas man sakei: yra daug kelių! – Turi jų būti daug, kad šioje nuostabioje įvairovėje kiekviena siela galėtų rasti savąjį.

Painiava? – Išsirink kartą visam laikui: ir painumas virs saugumu.

Džiaukis, jei matai, kad kiti darbuojasi geruose apaštalavimo žygiuose. Ir prašyk jiems gausios Dievo malonės ir kad jie atsilieptų į tą malonę.

O tu ženk savuoju keliu: įtikink save, jog kito neturi.

Tu nuklysti nuo kelio, jei tau skaudu, kad kiti dirba Kristui, nekreipdami dėmesio į tavo triūsą. Prisimink šią ištrauką iš šventojo Morkaus: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“. Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!“

Tuščia tau plėšytis daugelyje išorinių darbų, jei tau trūksta Meilės. Tai tas pats kaip adata be siūlo. Kaip būtų gaila, jei galiausiai pasirodytų, jog vykdei „savo“, o ne Jo apaštalavimą!

Džiaugsmingai laiminu tave, sūnau, už šitą tikėjimą savo apaštališka misija, tikėjimą, kuris paskatino tave parašyti: „Nėra abejonės: ateitis yra užtikrinta, galbūt nepriklausomai nuo mūsų. Tačiau reikia, kad būtume vienybėje su Galva – ut omnes unum sint! (tegul visi bus viena) – per maldą ir auką“.

Kurie veikimą palikdami kitiems meldžiasi ir kenčia, tie nežibės čia, bet kaip švies jų karūna Gyvenimo Karalystėje! Tebūnie palaimintas „kančios apaštalavimas“!

Teisybė, kad tavo santūrų apaštalavimą pavadinau „tylia ir veiksminga misija“. Ir neturiu ko pataisyti.

Tokia gera man atrodo ta tavo pagarba pirmiesiems krikščionims, jog darysiu viską jai paskatinti, kad tu – kaip ir jie – šį santūrumo ir pasitikėjimo Apaštalavimą kasdien atliktum vis uoliau.

Kai imiesi santūrumo ir pasitikėjimo apaštalavimo, nekalbėk man, kad nežinai, ką sakyti. Nes – tau atsakysiu sykiu su psalmininku – Dominus dabit verbum evangelizantibus virtute multa – Viešpats į savo apaštalų lūpas įdeda veiksmingus žodžius.