Punktų sąrašas

Savo sąžinės patikrinimą visuomet užbaiki Meilės aktu – Meilės skausmu: už save, už visas žmonių nuodėmes... Ir mąstyk apie tėvišką Dievo rūpestį, kuris iš tavo kelio šalina kliūtis, kad nesukluptum.

Nebūk toks aklas ar išsiblaškęs, kad pamatęs Viešpaties namų mūrus ar bokštus, neužeitum į kiekvieną Tabernakulį. Jis laukia tavęs.

Nebūk toks aklas ar išsiblaškęs, kad praeidamas pro vietas, kur žinai, kad įžeidžiamas Kristus, nesukalbėtum nors trumpos maldelės į Skaisčiausiąją Mergelę Mariją.

Naudokis šventomis „žmonių išmonėmis“, kurias tau patariau, kad neprarastum Dievo artumo jausmo: tai trumpos maldelės, Meilės ir atsiteisimo aktai, dvasinės komunijos, žvilgsniai į Mergelės Marijos paveikslą…

Įsijausk į Nukryžiuotojo Kristaus žaizdas. Ten išmoksi valdyti savo jausmus, gyvensi vidinį gyvenimą ir nuolat aukosi Tėvui Viešpaties ir Marijos skausmus, kad išmokėtum savo ir visas žmonių skolas.

Neprašyk Jėzaus, kad atleistų tik tavo kaltes: nemylėk Jo vien savo širdimi…

Atsiteisk Jam už visus įžeidimus, kuriais Jį užgavo, užgauna, užgaus... Mylėk Jį visų Jį labiausiai mylėjusių žmonių visų širdžių visomis jėgomis.

Būk drąsus: sakyk Jam, kad esi dėl Jo labiau pametęs galvą nei Marija Magdalietė, labiau nei Teresė ir Teresėlė... labiau pametęs širdį nei Augustinas ir Domininkas, ir Pranciškus, labiau nei Ignotas ir Ksaveras.

Meilės skausmas. – Nes Jis yra geras. Yra tavo Draugas, paaukojęs už tave Gyvybę. Nes visa, ką tu turi gero, yra Jo. Nes taip Jį užgavai... Nes Jis tau atleido. Jis!.. atleido tau!!!

Verk, mano sūnau, iš Meilės skausmo.

Kaip verkė prie altoriaus laiptų anas jaunas, šventas kunigas, kuris užsitarnavo kankinio vainiką, prisiminęs vieną sielą, kuri turėdama mirtiną nuodėmę atėjo priimti Kristaus!

Ar taip Jam atsiteisi ir tu?

Mūsų valia, malonės padedama, yra visagalė Dievo akivaizdoje. Taigi, turėdami omenyje tiek daug Viešpaties įžeidimo atvejų, jei tvirtai pasiryžę sakysime Jėzui, pavyzdžiui, važiuodami tramvajumi: „Mano Dieve, norėčiau ištarti tiek meilės ir atsiteisimo aktų, kiek kartų apsisuka kiekvienas šio vagono ratas“, tą pat akimirką Jėzaus akyse mes tikrai būsime Jį mylėję ir atsiteisę už nuodėmes, kaip šito troškome.

Šios „paikystės“ neišeina iš dvasinės kūdikystės ribų: tai amžinas nekalto vaiko ir tėvo, pamėlusio galvą dėl savo sūnaus, pašnekesys: „Pasakyk man, kiek mane myli?“ – Ir mažylis išskiemenuoja: „Daug mi–li–jo–nų!“