Punktų sąrašas

Tegul kliūtys tave tik augina. Viešpaties malonės tau nepritrūks: inter medium montium pertransibunt aquae! (vanduo ir per kalnų vidurį prasiskverbs!) Ar svarbu, kad dabar turi tramdyti savo veiklumą, jei vėliau it suspausta spyruoklė šausi į priekį nepalyginti toliau, nei kada svajojai?

Su vienu ar kitu kertiesi charakteriais... Tai neišvengiama – juk nesi auksinė moneta, kuri patiktų kiekvienam.

Kita vertus, kaip be susikirtimų, kurių pasitaiko bendraujant su artimu, atsikratysi savo charakterio nelygumų, aštrių briaunų ir kampų – savo būdo netobulumų, trūkumų – kad įgytum taisyklingą, nugludintą ir tvirtai švelnų meilės, tobulumo pavidalą?

Jei tavo charakteris ir charakteriai tų, su kuriais gyveni, būtų minkšti ir saldūs kaip pyragaičiai, tu niekada netaptum šventas.

Vertėtų tau įsisąmoninti tokį patikimą mokslą: savo paties dvasia yra prastas patarėjas, prastas vairininkas vesti sielai per vidinio gyvenimo audras ir pavojus.

Todėl tokia yra Dievo valia, kad prie laivo vairo stovėtų Kapitonas ir savo šviesa bei išmintimi vestų mus į saugų uostą.

Kaip gyvuoja toji širdis? Nesirūpink: šventieji, kurie buvo visiškai normalios būtybės, tokios kaip tu ir kaip aš, jautė šituos „natūralius“ polinkius. O jei nebūtų jautę, jų „antgamtinis“ atsakas išlaikyti širdį – sielą ir kūną – vien Dievui, užuot atidavus ją kokiam kūriniui, mažai tebūtų turėjęs nuopelnų.

Todėl jei matomas kelias, manau, kad širdies silpnybė neturi būti kliūtis pasiryžusiai ir „stipriai įsimylėjusiai“ sielai.

Koks aiškus kelias! Kokios akivaizdžios kliūtys!.. Kokie puikūs ginklai joms nugalėti!.. Ir vis dėlto kiek nuklydimų ir apsirikimų! Ar ne tiesa?

Tai plona gija – grandinėlė: kaltinės geležies grandinėlė, – kurią mudu pažįstame ir kurios nutraukti tu nenori, tai ji tave patraukia iš kelio, suklupdo ir net pargriauna.

Ko lauki? Nutrauk ją... ir – į priekį!

Karas! „Karas turi antgamtinį tikslą, – sakai man, – pasauliui nežinomą: karas buvo mums…“

Karas – didžiausia lengvo kelio kliūtis. Bet vis tiek mes turėsime jį mylėti, kaip vienuolis kūno atgailą.

Matai? Vija prie vijos, ir daug jų, gerai supintų, sudaro lyną, galintį pakelti didžiulius svorius. – Tu ir tavo broliai, visi sutelkę savo valią Dievo valiai vykdyti, galėsite įveikti bet kokias kliūtis.