Punktų sąrašas

Štai išvardinsiu tau, kokie yra žmogaus turtai žemėje, kad jų nepražiopsotum: alkis, troškulys, karštis, šaltis, skausmas, negarbė, vargas, vienatvė, išdavystė, šmeižtas, kalėjimas…

Vargšų žmonių džiaugsmas, nors ir antgamtiniais motyvais, visuomet palieka kartumo prieskonį. Ko gi tikėjaisi? Čia, žemėje, skausmas yra mūsų gyvenimo druska.

Tebūnie palaimintas skausmas. Tebūnie mylimas skausmas. Tebūnie pašventintas skausmas... Tebūnie šlovinamas skausmas!

Jėzus kenčia, kad įvykdytų Tėvo Valią. O tu, kuris irgi nori vykdyti Švenčiausiąją Dievo Valią, sekdamas Mokytojo pėdomis, ar gali dejuoti kaip bendrakeleivę sutikęs kančią?

Noriu, kad žemėje būtum laimingas. Tačiau nebūsi, kol neatsikratysi tos skausmo baimės. Nes kol „keliaujame“, kaip tik skausme ir glūdi mūsų laimė.

Jei suvoki, kad šios kančios, kūno ar dvasios, yra apsivalymas ir nuopelnas, laimink jas.

Toji žaizda skausminga. Bet ji jau gyja: buk nuoseklus laikydamasis savo pasiryžimų, ir greit skausmas virs džiaugsminga ramybe.

Neužmiršk, kad Skausmas yra Meilės bandomasis akmuo.

Kai ateina kančia, panieka..., Kryžius, tu turi pasvarstyti: kas visa tai yra palyginti su tuo, ko nusipelniau?

Kenti... ir nenorėtum dejuoti. Nieko, jei ir padejuosi, – tai natūrali mūsų vargšo kūno reakcija, – kad tik tavo valia norėtų, dabar ir visada, to, ko nori Dievas.

Jei gyveni „kūdikystės gyvenimą“, turi kaip vaikas būti dvasinis smaližius. Atmink, kaip ir „tavo amžiaus“ vaikai, gerus daiktus, kuriuos tau laiko Motina.

Ir taip daug kartų per dieną. Tam tereikia sekundžių: Marija... Jėzus... Tabernakulis... Komunija... Meilė... kančia... skaistyklos palaimintos sielos..., tie, kurie kovoja: Popiežius, kunigai... tikintieji... tavo siela... tavo artimųjų sielos... Angelai Sargai... nusidėjėliai…