Punktų sąrašas

Valdyk liežuvį! Nebūk nesubrendėlis, vaiko karikatūra, gandonešis, intrigantas, skundikas. Savo šnekalais ir paskalomis atšaldei artimo meilę; padarei blogą darbą. Ir jei kartais palaidu liežuviu išklibinai kitų žmonių ištvermės mūrus, tada tavo ištvermė jau nebėra Dievo malonė, nes tapo klastingu priešo įnagiu.

Kodėl kitus vertindamas, kritiką atmieši savo paties nesėkmių kartėliu?

To polinkio kritikuoti – nors sutinku su tavim, jog neturi blogų norų – neturi puoselėti nei apaštalaudamas, nei bendraudamas su broliais. Atleisk, kad kalbėsiu atvirai: polinkis kritikuoti yra didelė kliūtis jūsų antgamtiniame darbe, nes kol nagrinėji kitų veiklą, visai neturėdamas tam pagrindo – sutinku, tegu ir kilniausiais tikslais – tuo metu tu nieko teigiamo nenuveiki, o savo pasyvumo pavyzdžiu trukdai visų tobulėjimui.

„O jei, – nerimastingai klausi, – polinkis kritikuoti yra tarsi mano charakterio šerdis?..“

Paklausyk, aš tave nuraminsiu. Imk plunksną, popierių: paprastai, atvirai – ir trumpai! – surašyk, kas tave kamuoja, atiduok ką parašęs vyresniajam ir užmiršk. Būdamas priešakyje ir turėdamas Dievo suteiktas pareigoms malones, jis padės raštą archyvan, ar išmes šiukšliadėžėn. O kadangi tavasis polinkis kritikuoti yra vedamas kilniausių motyvų, argi tau rūpi.

Dirbk! Kada būsi įsitraukęs į profesinį darbą, tobulės tavo sielos gyvenimas: ir tapsi vyriškesnis, nes atsikratysi tos tave naikinančios „liežuvavimo dvasios“.

Niekad blogai negalvok apie jokį žmogų, nors jo žodžiai bei darbai ir duotų pagrindo taip apie jį spręsti.

Susilaikyk nuo neigiamos kritikos: jei negali pagirti, tylėk.

Niekada nekalbėk blogai apie savo brolį, nors turėtum aibę priežasčių. Pirmiausia eik prie Tabernakulio, paskui eik pas kunigą, savo dvasios tėvą, ir palengvink savo širdgėlą išsipasakodamas ir jam. Daugiau niekam.

Apkalbos yra piktšašiai, kurie teršia ir sunkina apaštalavimą. Jos prieštarauja artimo meilei, atima jėgas, vagia ramybę ir pradangina vienybę su Dievu.

Jei pats esi toks apgailėtinas, ko stebiesi, jei ir kiti turi bėdų?

Pamačius, kam daugelis skiria visą gyvenimą (ištisai vien šnekoms, šnekoms, šnekoms su visomis jų pasekmėmis), man atrodo, kad daug reikalingesnė ir mielesnė yra tyla. Ir labai gerai suprantu, kam prašai ataskaitos, Viešpatie, už kiekvieną tuščią žodį.

Daug lengviau pasakyti nei padaryti. Tu, kuris turi aštrų it kirvis liežuvį, ar bandei nors sykį, kad ir atsitiktinai, gerai padaryti tai, ką kiti, tavo „autoritetinga“ nuomone, padaro ne taip gerai?

Tai vadinasi: paskalos, apkalbos, intrigos, kiršinimas, gandai, liežuvavimas, pinklės. O gal net šmeižtas? Niekšybė?

Sunku išvengti, kad „teisėjavimas“ tų, kurie neturi jokios dingsties tatai daryti, galiausiai nevirstų „kūmučių užsiėmimu“.