Punktų sąrašas

Jeigu supranti, kad tavo kūnas tau priešas, o būdamas tavo pašventinimo priešu – ir Dievo šlovės priešas, tai kodėl su juo taip švelniai elgiesi?

Tvirtai ir griežtai pasiryžk: kada sulauki pagarbos ir pagyrimų, prisimink visa tai, dėl ko tau tenka gėdytis ir raudonuoti. Tai yra tavo dalia, o pagyrimai ir garbė – Dievo.

Gera atiduoti šlovę Dievui neimant avanso (žmona, vaikai, pagerbimai...) iš tos šlovės, kuria pilnutinai gėrėsimės su Juo Gyvenime…

Be to, jis yra dosnus... Atsilygina šimteriopai: tai teisinga ir kalbant apie vaikus. Daug kas dėl Jo garbės atsisako teisės turėti vaikų, tačiau turi tūkstančius dvasios vaikų. Taip, vaikų, kaip mes esame savo Tėvo, kuris yra danguje, vaikai.

Deo omnis gloria. Dievui visa šlovė. Tai kategoriškas mūsų niekybės pripažinimas. Jis, Jėzus, yra viskas. Mes be Jo esame nieko neverti: nieko.

Mūsų puikavimasis – tuščiagarbiškumas – būtų šventvagystė; tasai mūsų „aš“ niekur neturi reikštis.

Be manęs nieko negalite padaryti, sakė Viešpats. Pasakė tai todėl, kad nei tu, nei aš nepriskirtume sau sėkmių, kurios yra Jo. Sine me, nihil!..

Kaip drįsti šią dievišką supratimo kibirkštį, savo protą, panaudoti kitiems dalykams, nei atiduodamas savo Viešpačiui šlovę?

Jei gyvenimo tikslas nebūtų garbinti Dievą, gyvenimas būtų niekingas, negana to, – nepakeliamas.

Atiduok visų šlovę Dievui. Savo valia, malonės padedamas, „išspausk“ kiekvieną savo veiksmų, kad juose neliktų nieko, kas primena žmogaus puikybę, pasitenkinimą savuoju „aš“.

Deus meus es tu, et confitebor tibi: Deus meus es tu, et exaltabo te – Tu esi mano Dievas ir aš Tave išpažinsiu: Tu esi mano Dievas, ir aš Tave aukštinsiu. Puiki programa... tokiam apaštalui kaip tu.

Tegu joks prisirišimas nesieja tavęs su žeme, išskyrus dieviškiausią norą garbinti Kristų, o per Jį, su Juo ir Jame – Dievą Tėvą ir Šventąją Dvasią.

Išgrynink intenciją, išgrynink. Būtų taip apmaudu, jei tavo pergalė liktų bevaisė dėl to, kad veikei žmogiškais sumetimais!

Intencijos grynumas. Puikybės gundymus ir kūno smarkavimus greitai atpažįsti... Kovoji ir, malonės padedamas, nugali.

Tačiau motyvai, kurie ragina tave dirbti, net ir švenčiausiuose veiksmuose tau neatrodo aiškūs... ir girdi vidinį balsą, kuris tave verčia įžvelgti žmogiškus sumetimus... taip subtiliai, kad tavo sielon įsiskverbia nerimas, verčiąs galvoti, jog nedirbi taip, kaip reikėtų, – iš grynos Meilės, vien tiktai tam, kad atiduotum Dievui visą Jo garbę.

Kiekvieną kartą tuoj pat sureaguok ir tark: „Viešpatie, sau nenoriu nieko. Visa Tavo šlovei ir dėl Meilės“.