Punktų sąrašas

Kas tu toks, kad peiktum savo vyresniojo sprendimus? Ar nematai, kad jis gali spręsti labiau pamatuotai nei tu, kad turi daugiau patirties ir teisingų, įgudusių ir nešališkų patarėjų, o svarbiausia – daugiau malonės, ypatingos, jo padėčiai tenkančios malonės, kuri yra Dievo šviesa ir galinga pagalba?

Šitas tavo dvasios virpėjimas, tave apnikusi pagunda yra lyg raištis ant tavo sielos akių.

Esi tamsybėse. Neužsispirk eiti vienas, nes vienas parpulsi. Eik pas savo vadovą – savo vyresnįjį, – ir jis padarys, kad išgirstum anuos Arkangelo Rapolo žodžius Tobijui:

Forti animo esto, in proximo est ut a Deo cureris – drąsos, nes neilgai trukus būsi Dievo pagydytas. Būk klusnus, ir nukris žvynai, nukris raištis nuo tavo akių, ir Dievas pripildys tave malonės ir ramybės.

Tai sekundžių klausimas... Prieš imdamasis bet kokio reikalo pagalvok: ko iš manęs nori Dievas šiuo atveju?

O tada, su Dievo malone, – veik!

Dvasinė kūdikystė reikalauja proto paklusnumo, sunkesnio negu valios paklusnumas. – Protui palenkti, be Dievo malonės, reikia dar nuolat lavinti valią, kuri jam priešinasi, kaip priešinasi ir kūnui, vieną kartą, antrą, ir nuolatos, ir iškyla paradoksas, jog tas, kuris eina „kūdikystės taku“, kad pasidarytų vaikas, turi stiprinti ir grūdinti valią vyriškai.

Būti mažam: didžioji drąsa yra vaikų bruožas. Kas prašo... mėnulio? – Kas nepaiso pavojų, kad tik pasiektų, ko nori?

„Įdiekite“ „tokiam“ vaikui daug Dievo malonės, norą vykdyti Jo Valią, daug meilės Jėzui, visą žmogiškąjį pažinimą, kiek tik jo gabumai leidžia priimti... ir turėsite pavaizduotą šiuolaikinių apaštalų būdą, tokį, kokio neabejotinai nori Dievas.

Jėzau, niekad neįstengsiu, nors ir mirčiau iš Meilės, atsimokėti už malonę, kurią dosniai išliejai ant manęs, padarydamas mane mažą.

Džiaukis, jei matai, kad kiti darbuojasi geruose apaštalavimo žygiuose. Ir prašyk jiems gausios Dievo malonės ir kad jie atsilieptų į tą malonę.

O tu ženk savuoju keliu: įtikink save, jog kito neturi.