Punktų sąrašas

Nebūk toks... dirglus. Tave bet koks menkniekis skaudina. Kalbėdami su tavim, kad ir nereikšmingiausia tema, žmonės turi sverti kiekvieną žodį.

Nesupyk, jei pasakysiu, kad esi... tiesiog nepakenčiamas. Kol nepasitaisysi, nebus iš tavęs jokios naudos.

Tavo vyriška dvasia, tiesi ir paprasta, lieka prislėgta, kai pasijunti įveltas į painiavas ir apkalbas, kurių nesugebi perprasti ir į kurias niekad nenorėtum kištis. Iškęsk pažeminimą, kurį patiri apšnekamas, ir stenkis, kad skaudi patirtis padėtų tau tapti santūresniam.

Šventas tyrumas Dievo duodamas, kai nuolankiai jo prašoma.

Nenugali savęs, nesi apsimarinęs, nes esi išpuikęs. Sakai, kad gyveni atgailos gyvenimą? Nepamiršk, jog puikybė gali derėti su atgaila. Ir dar: ar tavo širdgėla po nuopuolio, po kilnumo stokos yra tikras skausmas, ar tik pyktis, kad pasijunti toks menkas ir bejėgis?

Kaip toli esi nuo Jėzaus, jei nesi nuolankus..., nors ir kasdien vis smarkiau apmarintum savo kūną!

Koks tulžies ir acto, pelenų ir kartėlio skonis! Koks išdžiūvęs, apsinešęs ir suskeldėjęs gomurys! O vis dėlto šie fizinių pojūčių pavyzdžiai yra niekis palyginti su tavo sielos apmaudu.

Mat „tavęs prašo kai ko daugiau“, o tu nežinai, kaip tai duoti. Nusižemink: ar beliktų tas kartėlis tavo kūne ir dvasioje, jei padarytum visa, ką gali?

Tas Kristus, kurį regi, nėra Jėzus. Geriausiu atveju – tai tik apgailėtinas vaizdas, kokį tegali susidaryti tavo užtemusios akys.

Apsivalyk. Nuolankumu ir atgaila nuskaidrink savo žvilgsnį. Po to... netrūks tau Meilės skaidrios šviesos. Ir turėsi tobulą regėjimą. Tavo matomas vaizdas bus tikras: tai Jis!

Tavoji artimo meilė yra... pasipūtėliška. Iš tolo trauki – turi šviesos. Iš arti atstumi – tau trūksta šilumos. Kaip gaila!

Kai girdi triumfo plojimus, tegu tavo ausyse aidi ir juokas, kurį sukeli savo nesėkmėmis.

Nenorėk būti kaip ta paauksuota vėtrungė virš didelio pastato: kad ir kaip ji blizgėtų ir aukštai būtų, pastatas nuo to tvirtesnis nepasidarys.

Duok Dieve, kad tu būtum kaip senas tašytas akmuo, slypįs pamatuose, po žeme, kur niekas tavęs nemato: tavo dėka namas nesugrius.

Kuo labiau esu keliamas, mano Jėzau, tuo labiau mane nužemink mano širdyje, leisdamas pažinti, kas buvau ir kas būsiu, jei mane apleisi.

Neužmiršk, kad esi... šiukšlių dėžė. Todėl jei kartais dieviškasis Sodininkas imasi tavęs, tave išgramdo, išvalo... ir pripildo puikiausių žiedų, nei aromatu, nei spalvomis, kurios pagražina tavo bjaurumą, nėra ko tau didžiuotis.

Nusižemink: ar nežinai, kad esi atliekų indas?

Kada pats save pamatysi, koks esi, tau atrodys visai suprantama, kodėl tave niekina.

Dabar jau vyk šalin tas išdidžias mintis: esi tas pats, kas ir teptukas dailininko rankoje. Ir niekas daugiau.

Sakyk man, ko vertas teptukas, jei trukdo dailininkui dirbti?

Kad taptum nuolankus, tau, tokiam tuščiam ir pernelyg vertinančiam save, užteks apmąstyti šiuos Izaijo žodžius: esi „vandens ar rasos lašas, kurį krintantį žemėn vos galima įžiūrėti“.

Jei klusnumas neduoda tau ramybės, vadinasi, esi išpuikęs.

Tavo talentas, tavo patrauklumas, tavo galimybės... eina perniek: tau neleidžia jų panaudoti.

Gerai apmąstyk šiuos vieno dvasinio autoriaus žodžius: „Smilkalai, aukojami Dievui, neina perniek. Viešpats labiau pagerbiamas tavo talentų paniekinimu, negu tuščiu jų panaudojimu“.

Visa mūsų tvirtybė yra pasiskolinta.