Punktų sąrašas

Bičiuli, nebūk toks naivus (nors ir turi vaiko dvasią, ir Dievo akyse esi Jo vaikas) ir neteik dingsties pašaliniams pasijuokti iš tavo brolių.

Reikia būti įsitikinusiems, kad Dievas nuolat esti greta. – Gyvename, tarsi Viešpats būtų toli, ten, kur spindi žvaigždės, ir niekaip neįsisąmoniname, kad Jis visuomet yra ir šalia mūsų.

Ir yra lyg mylintis Tėvas – kiekvieną mūsų myli labiau, negu visos pasaulio motinos gali mylėti savo vaikus, – myli padėdamas mums, įkvėpdamas, laimindamas... ir atleisdamas.

Kiek kartų išlyginome raukšles mūsų tėvų kaktose, kai po kokios išdaigos jiems sakėme: „Daugiau taip nebedarysiu!“ O gal net tą pačią dieną vėl prasižengėme... Ir mūsų tėvas, nutaisęs rūstų balsą ir rimtą veidą, mus bara, tačiau sykiu jo širdis suminkštėja, nes pažįsta mūsų silpnybes: „Vargšas berniukas, – galvoja jis, – kaip jis stengiasi gerai elgtis!“

Būtina pripildyti savo širdį tvirto tikėjimo ta mintimi, kad Viešpats, kuris yra su mumis ir danguje, yra labai geras mūsų Tėvas.

Visuomeniniai įvykiai pastūmėjo tave savo noru užsisklęsti, o tai pagal sąlygas net blogiau nei būti uždarytam į kalėjimą. Patyrei savo asmenybės užtemimą.

Nerandi veiklos lauko: iš visų pusių egoizmas, smalsumas, nesusipratimai, šnabždai. Na, ir kas? Ar pamiršai, jog turi laisvą valią ir „vaiko“ galią? Jei nėra lapų ir žiedų (išorinės veiklos), tai nereiškia, jog neįmanomas šaknų dauginimasis ir aktyvumas (vidinis gyvenimas).

Dirbk: kita linkme pakryps reikalai ir tu duosi daugiau vaisių nei anksčiau, ir skanesnių.

Pasistenk pažinti „dvasinės kūdikystės kelią“, neversdamas savęs tuo keliu eiti. Leisk veikti Šventajai Dvasiai.

Kūdikystės kelias. – Pasidavimas Dievui. – Dvasinė vaikystė. Visa tai nėra niekai, tai stiprus ir patvarus krikščioniškas gyvenimas.

Dvasiniame kūdikystės gyvenime „vaikų“ sakomi ar daromi dalykai niekad nėra vaikiškos kvailystės.

Dvasios kūdikystė nėra dvasinis kvailumas ar „gležnumas“: tai protingas ir tvirtas kelias, kuriuo – dėl jo sunkaus lengvumo – siela turi pradėti žengti ir keliauti vedama už rankos Dievo.

Dvasinė kūdikystė reikalauja proto paklusnumo, sunkesnio negu valios paklusnumas. – Protui palenkti, be Dievo malonės, reikia dar nuolat lavinti valią, kuri jam priešinasi, kaip priešinasi ir kūnui, vieną kartą, antrą, ir nuolatos, ir iškyla paradoksas, jog tas, kuris eina „kūdikystės taku“, kad pasidarytų vaikas, turi stiprinti ir grūdinti valią vyriškai.

Būti mažam: didžioji drąsa yra vaikų bruožas. Kas prašo... mėnulio? – Kas nepaiso pavojų, kad tik pasiektų, ko nori?

„Įdiekite“ „tokiam“ vaikui daug Dievo malonės, norą vykdyti Jo Valią, daug meilės Jėzui, visą žmogiškąjį pažinimą, kiek tik jo gabumai leidžia priimti... ir turėsite pavaizduotą šiuolaikinių apaštalų būdą, tokį, kokio neabejotinai nori Dievas.

Būk vaikas. Dar labiau. Bet nepasilik „pereinamajame amžiuje“: ar matei ką kvailesnio už vaikiščią, besidedantį vyru, ar vyrą, besidedantį vaiku?

Būk vaikas su Dievu: ir, kad toks būtum, labai vyriškas visur kitur. A! Ir mesk tas kambarinio šunelio manieras.

Kartais būname linkę pasielgti vaikiškai. Dievui tai labai žavūs dalykai, ir kol neįsiterpia rutina, jie bus vaisingi, kaip visuomet vaisinga yra Meilė.

Priešais Amžinąjį Dievą tu esi mažesnis vaikas, negu priešais tave dvejų metų mažylis.

Ir ne tik vaikas – esi Dievo sūnus. Neužmiršk šito.

Kada tave spaudžia tavo menkystės, nesisielok. Girkis savo negaliomis kaip šventasis Paulius, nes vaikai gali mėgdžioti suaugusius be baimės apsijuokti.

Tegu tavo trūkumai bei netobulumai ir net rimti nupuolimai neatitolina tavęs nuo Dievo. Silpnas vaikas, jei yra galvotas, stengiasi būti arti savo tėvo.

Nesikrimsk, jei pasitaiko supykti vykdant tas mažas užduotis, kurias Jis tavęs prašo atlikti. Tu dar šypsosies!…

Ar nematai, kaip nenoriai naivus vaikas atiduoda savo tėvui, kuris jį bando, skanėstą?

Bet vis dėlto duoda: meilė laimėjo.

Kai nori ką nors atlikti gerai, labai gerai, pasirodo, jog tai atlikai blogiau. – Nusižemink prieš Jėzų, tardamas: „Matei, kaip viską blogai darau? Jei man smarkiai nepadėsi, bus dar blogiau!

Pasigailėk savo vaiko: žinai, kad kiekvieną dieną noriu įrašyti po didelį puslapį į savo gyvenimo knygą... Bet esu toks nerangus, kad jei Mokytojas nevedžioja mano rankos, vietoj grakščių lazdelių išeina keverzonės ir juoduliai, kurių niekam negalima rodyti.

Nuo šiol, Jėzau, visuomet rašysime abudu.“

Pripažįstu savo nerangumą, mano Meile, kuris toks didelis... toks didelis, kad net tada, kai noriu glostyti, skaudinu. Sušvelnink mano sielos apraiškas: suteik man tvirto vyriškumo pilname gyvenime to kūdikiško jautrumo ir meilumo, kurio drauge su švelniu Meilės išsiliejimu bendraudami su tėvais turi vaikai.

Esi kupinas negalių. Kasdien jas vis aiškiau matai. Tačiau tegu jos tavęs negąsdina. Viešpats gerai žino, kad tu negali duoti daugiau vaisių.

Dėl tavo netyčinių suklupimų – vaiko suklupimų – tavo Tėvas Dievas dar labiau tavim rūpinasi, o tavo Motina Marija nepaleidžia tavęs iš savo meilios rankos: pasinaudok tuo, ir kai Viešpats kasdien tave pakelia nuo žemės, apkabink Jį visomis savo jėgomis ir priglausk savo varganą galvą prie Jo atvertos krūtinės, kad Jo mieliausios Širdies plakimas galutinai tave išvarytų iš proto.

Duris. Ir dar vienas...ir dar. Iškęsk! Argi nematai, kad esi toks mažas, jog savo gyvenime – savo kelelyje – gali paaukoti tik tuos mažus kryželius?

Be to, pažiūrėk: vienas kryžius ant kito – vienas dūris..., ir kitas..., koks kalnas!

Galų gale, vaike, sugebėjai padaryti didį dalyką: Mylėti.

Kai vaikiška siela kreipiasi į Viešpatį melsdama atleidimo, gali būti tikra, jog greitai matys savo prašymą išpildytą: Jėzus nuims nuo sielos nešvarią praeities negalių sukrautą naštą, paims negyvą svorį, visų nešvarumų liekaną, traukiantį prie žemės; toli nuo vaiko nusvies visą žemišką jo širdies balastą, kad jis pakiltų ligi Dievo Didybės ištirpti gyvoje Meilės, kuri Jis yra, liepsnoje.

Šitas nusiminimas, kurį sukelia tavo kilnumo stoka, tavo nuopuoliai, tavo atsitraukimai – gal tik tariami, – dažnai tau daro įspūdį, kad sudaužei kažką labai vertinga (savo pašventinimą).

Nesikrimsk: pritaikyk antgamtiniam gyvenimui tą taktiką, kokią tokiais atvejais naudoja atviraširdžiai vaikai.

Štai jie sudaužė – beveik visuomet per neatsargumą – kokį tėvo labai vertinamą daiktą. Dėl to gailisi, galbūt verkia, bet... pasiguosti dėl savo bėdos eina pas daikto, kurį per neapdairumą padarė netinkamą, savininką..., ir tėvas užmiršta sunaikinto daikto vertę – nors ji būtų ir didelė – ir švelnumo sklidinas ne tik atleidžia, bet dar ir paguodžia bei padrąsina mažylį. Mokykis.

Tegu jūsų malda būna vyriška. Būti vaiku nereiškia sumoteriškėti.

Tam, kuris myli Jėzų, malda, net sausa malda, teikia saldybę, kuri visada padaro galą širdgėlai; į maldą tas eina su tokiu goduliu, su kuriuo vaikas siekia cukraus, išgėręs karčių vaistų.

Esi išsiblaškęs maldoje. Stenkis to išvengti, bet nesirūpink, jei nepaisant visko ir toliau lieki išsiblaškęs.

Ar nematai, kaip įprastiniame gyvenime net ir ramiausi vaikai žaidžia su juos supančiais daiktais, dažnai nekreipdami dėmesio į savo tėvo perspėjimus? – Tai nereiškia meilės ar pagarbos stokos: tai vaikams būdingi silpnumas ir mažumas.

Na ką gi: priešais Dievą tu esi vaikas.