Punktų sąrašas

Šis antgamtinis elgimosi būdas yra tikra karo taktika. Karo veiksmus, vidinio gyvenimo kasdienius mūšius nukeli į pozicijas toli nuo pagrindinių savo tvirtovės sienų.

Ir priešas atskuba čionai: prie tavo mažų apsimarinimų, kasdienės maldos, tvarkingo darbo, tavo gyvenimo plano. Bet vargu ar jam pasiseks prasiveržti ligi didžiųjų, nors ir menkų, kad atlaikytų prieš tokį puolimą, tavo pilies bokštų. O jei ir pasiekia juos, tai jau išsikvėpęs.

Nesutrik, jei, mąstydamas apie antgamtinio pasaulio nuostabų grožį, išgirsi kitą – tylų, įsiteikiantį – senojo žmogaus balsą.

Tai „mirties kūnas“, reikalaujantis prarastų privilegijų. Tau pakanka Dievo malonės: būk ištikimas ir laimėsi.

Pasaulis, velnias ir kūnas yra nuotykių ieškotojai, kurie, išnaudodami laukinio žmogaus, tūnančio tavo viduje, silpnybę, nori, kad mainais už menką malonumų blizgesį – kuris nieko nevertas – atiduotum gryną auksą ir perlus, ir briliantus, ir rubinus, permerktus gyvu ir atperkančiu tavo Dievo krauju – tavo amžinybės kainą ir turtą.

Girdi? „Kitoje padėtyje, kitoje vietoje, kitame poste, eidamas kitas pareigas padarytum kur kas daugiau gero. – Tam, ką dabar darai, nereikia talento!..“

Na o aš tau sakau: Dievui patinki ten, kur esi paskirtas... o tos ką tik šmėstelėjusios mintys aiškiai yra nelabojo pakuždėtos.

Sielojiesi ir liūdi, kad per savo Komunijas lieki šaltas ir bejausmis. Pasakyk man: kai eini prie Sakramento, ieškai savęs ar Jėzaus? Jei ieškai savęs, tai yra dėl ko liūdėti. Bet jei – kaip turi – ieškai Kristaus, kokio nori dar tikresnio ženklo už Kryžių, kad žinotum, jog Jį suradai?

Dar vienas nuopuolis... ir koks nuopuolis! Pulti į neviltį? Ne: nusižeminti ir per Mariją, savo Motiną, šauktis Jėzaus Gailestingosios Meilės pagalbos. Tark miserere (pasigailėk) ir – aukštyn širdį! Kad pradėtum iš naujo.

Labai žemai nupuolei! Tai ir pradėk dėti pamatus nuo ten, iš apačios. Būk nuolankus. Cor contritum et humiliatum, Deus, non despides. Nepaniekins Dievas besigailinčios ir nuolankios širdies.

Tu neini prieš Dievą. Tavo nupuolimai – tik iš silpnumo. Sutinku. Bet taip dažnai būni toks silpnas! – nežinai, kaip šito išvengti, – tad jeigu nenori, kad laikyčiau tave blogu, turėsiu laikyti tave ir blogu, ir kvailu.

Kol ryžtingai neatmesi progos nupulti, tavo noras yra be noro. Nemėgink apsigauti man sakydamas, jog esi silpnas. Esi... bailys, o tai nėra tas pat.

Šitas tavo dvasios virpėjimas, tave apnikusi pagunda yra lyg raištis ant tavo sielos akių.

Esi tamsybėse. Neužsispirk eiti vienas, nes vienas parpulsi. Eik pas savo vadovą – savo vyresnįjį, – ir jis padarys, kad išgirstum anuos Arkangelo Rapolo žodžius Tobijui:

Forti animo esto, in proximo est ut a Deo cureris – drąsos, nes neilgai trukus būsi Dievo pagydytas. Būk klusnus, ir nukris žvynai, nukris raištis nuo tavo akių, ir Dievas pripildys tave malonės ir ramybės.

„Nemoku savęs nugalėti!“ – rašei man nusiminęs. Atsakau: o ar tikrai stengeisi?

Palaimintos šios žemės nelaimės! Skurdas, ašaros, neapykanta, neteisingumas, negarbė... Visa galėsi Tame, kuris tave sustiprins.