Punktų sąrašas

Nesakyk: „Toks jau esu... Kaltas mano charakteris“. Kaltas tavo charakterio trūkumas. Būk vyras – esto vir.

Ramumas. Kam tau pykti, jei širsdamas užgauni Dievą, suerzini artimą, kremtiesi pats... Ir pagaliau vis tiek turi liautis pykti.

Tą patį, ką pasakei, sakyk kitu tonu, be pykčio, ir tavo žodžiai skambės įtaigiau, o svarbiausia – neužgaus Dievo.

Nesibark, kol piktinies dėl padarytos klaidos. Luktelk iki rytojaus ar dar ilgėliau, o tada ramus ir ištyrinta širdimi būtinai sudrausmink. Vienu meiliu žodžiu laimėsi daugiau nei trimis valandomis kivirčo. Valdyk savo įkarštį.

Su vienu ar kitu kertiesi charakteriais... Tai neišvengiama – juk nesi auksinė moneta, kuri patiktų kiekvienam.

Kita vertus, kaip be susikirtimų, kurių pasitaiko bendraujant su artimu, atsikratysi savo charakterio nelygumų, aštrių briaunų ir kampų – savo būdo netobulumų, trūkumų – kad įgytum taisyklingą, nugludintą ir tvirtai švelnų meilės, tobulumo pavidalą?

Jei tavo charakteris ir charakteriai tų, su kuriais gyveni, būtų minkšti ir saldūs kaip pyragaičiai, tu niekada netaptum šventas.

Nesiginčyk. – Paprastai ginčuose neblyksteli šviesa, nes ją nuslopina karščiavimasis.

Tavo liežuvį pagalando apmaudas. Tylėk!

Visuomet tylėk, kai jauti, jog viduje verdi iš pasipiktinimo. Net jeigu pyktum visai pagrįstai.

Nes kad ir kaip valdytumeis, pratrūkęs visada pasakai daugiau, negu norėtum.

Jėzus... tylėjo, Iesus autem tacebat. Kodėl tu kalbi? Kad pasiguostum ar kad pasiteisintum?

Tylėk. Ieškok džiaugsmo paniekinimuose: visuomet jų patirsi mažiau, negu esi vertas.

O gal tu gali klausti: quid enim mali feci? – ką blogo esu padaręs?

Tave bara? Nepyk, kaip kad tau pataria puikybė. Galvok: kokie jie man atlaidūs! Kiek daug jie tikriausiai nutylėjo!