Punktų sąrašas

Jei neapsimarinsi, niekada netapsi maldos siela.

Tas taiklus žodis, sąmojis, kurio nepasakei, maloni šypsena tiems, kurie tave trukdo; ta tyla, kai tave neteisingai kaltina; švelnus tavo pokalbis su įkyruoliais ir išsišokėliais; kasdieninis žmonių, kurie gyvena kartu su tavimi, atgrasių ir erzinančių elgesio smulkmenų nutylėjimas. Tatai, jei atkakliai ir ištvermingai daroma, yra tikrasis vidinis apsimarinimas.

Nesakyk: tas žmogus man įgrysta. Galvok: tas žmogus mane daro šventą.

Nė vienas idealas netampa tikrove be pasiaukojimo. Atsižadėk savęs. Juk taip gražu yra būti auka!

Kiek kartų ryžtiesi kuo nors tarnauti Dievui, tačiau esi toks menkas, kad turi pasitenkinti pasiūlęs jam vien apmaudą, jausmą, jog negalėjai tesėti, kam taip lengvai pasiryžai!

Nepraleisk progos atsisakyti savo nuomonės. Sunku, tačiau kaip tai malonu Dievo akims!

Matydamas skurdų medinį kryžių, vienišą, apleistą, bevertį... ir be Nukryžiuotojo, nepamiršk, kad šitas kryžius yra tavo kryžius, kasdienis, paslėptas nuo akių, be spindesio ir be paguodos..., laukiantis to trūkstamo Nukryžiuotojo, ir juo reikia būti tau.

Ieškok apsimarinimo būdų, kurie neskaudintų kitų.

Kur nėra apsimarinimo, nėra dorybės.

Vidinis apsimarinimas. Netikiu tavo vidiniu apsimarinimu, jei matau, kad niekini juslių apmarinimą ir pats to nesiimi.

Gerkime iki paskutinio lašo iš vargano nūdienio gyvenimo skausmo taurės. Ką reiškia pakentėti dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt metų, jei paskui laukia dangus per amžius, per amžius... per amžius!

Ir svarbiausia – dar geriau nei dėl šios priežasties, propter retributionem (dėl atlygio) – ką reiškia pakentėti, jei kenčiama Dievui, mūsų Viešpačiui, paguosti, pamaloninti, atsilyginimo dvasia, susivienijus su Juo ant Kryžiaus; vienu žodžiu, jei kenčiama dėl Meilės?..

Akys! Per jas sielon patenka daug pagundų. Kiek patyrimų kaip Dovydo!.. Jeigu saugote akis, būsite patikimai apsaugoję ir širdį.

Vadinasi, tu pats savo valia paskirsi sau bausmę už silpnumą ir kilnumo stoką? Gerai. Tik tegu tai būna nuosaiki atgaila, tarsi būtų paskirta priešui, kuris kartu yra ir mūsų brolis.

Vargšų žmonių džiaugsmas, nors ir antgamtiniais motyvais, visuomet palieka kartumo prieskonį. Ko gi tikėjaisi? Čia, žemėje, skausmas yra mūsų gyvenimo druska.

Kiek yra tokių, kurie tūkstančių nustebusių žiūrovų akivaizdoje leistųsi prikalami prie kryžiaus, o nemoka krikščioniškai pakęsti kasdienių skausmelių!

Beje, pagalvok, kas didvyriškiau.

Skaitėme – tu ir aš – apie ano Dievo žmogaus didvyriškai paprastą gyvenimą. Ir matėm jo ištisų mėnesių ir metų kovą (kokia jo dalinio sąžinės patikrinimo „apskaita“!) per pusryčius: vieną rytą laimėjo, kitą – pralaimėjo... Pasižymėdavo: „Nevalgiau sviesto... valgiau sviestą!“

O, kad ir mes – tu ir aš – išgyventume mūsų... sviesto „dramą“.

Herojiška minutė. Kaip tik pats laikas keltis.

Nedelsiant: viena antgamtinė mintis, ir... kelk! Herojiška minutė: štai tau apsimarinimo būdas, kuris stiprina tavo valią ir nekenkia kūnui.

Dėkok, kaip už ypatingą malonę, už tą šventą pasibjaurėjimą.

Jei prarandi savo gyvenimo antgamtinę prasmę, tavo artimo meilė tebus filantropija, tyrumas – padorumas, apsimarinimas bus paikystė, kūniška atgaila – rimbas, o visi tavo darbai – bevaisiai.