Punktų sąrašas

Puikybė? O kam?.. Netrukus – po kažkiek metų, o gal dienų – pavirsi smirdančios dvėselėnos krūva: kirminai, dvokiantys skysčiai, nešvarūs įkapių likučiai... Ir niekas žemėje tavęs neprisimins.

Jeigu esi apaštalas, mirtis tau bus gera draugė, kuri lengvina tau kelią.

Ar esi matęs, kaip liūdną rudens popietę krinta nuvytę lapai? Taip kas dieną krinta sielos amžinybėn: ateis diena, kai nukritęs lapas būsi tu.

Ar nesi girdėjęs, kokiu liūdnu balsu aimanuoja pasaulietiški žmonės, kad „kiekvieną dieną pragyventi reiškia truputį numirti“?..

Na, o aš tau sakau: džiaukis, apaštalo siela, nes kiekviena pragyventa diena tave priartina prie Gyvenimo.

„Kai ką“ mirtis stingdo ir užklumpa. Mus mirtis – Gyvenimas – drąsina ir skatina.

Jiems tatai – pabaiga, o mums – pradžia.

Nebijok mirties. Priimk ją jau dabar, didžiadvasiškai... kada Dievas panorės... kaip Dievas panorės... kur Dievas panorės. Neabejok: ji ateis tokiu metu, tokioje vietoje ir taip, kaip bus tinkamiausia, siunčiama Dievo, tavo Tėvo. Sveika atvykusi, mūsų sese mirtie!

Ar pakriktų kokia pasaulio dalis, jei manęs nebūtų, jei mirčiau?

Ar matai, kaip fiziškai skaidosi mylimo asmens lavonas į dvokiančius skysčius? Štai kas yra gražus kūnas! Mąstyk apie tai ir daryk išvadas.

Man atrodo neįmanoma, jog tavęs nesujaudintų Valdeso Lealo¹ paveikslai, kuriuose ryškiai pavaizduota, kaip pūva daugelio įžymybių – vyskupų, Kalatravos ordino riterių – lavonai.

Na, o Gandijos hercogo² dejonė: nebetarnauti valdovui, kurį iš manęs gali atimti mirtis?

Man kalbi apie „didvyrišką“ mirtį. Ar nemanai, kad „didvyriškiau“ mirti nepastebimai geroje lovoje, kaip kokiam miesčioniui, tačiau nuo Meilės ligos?

Tu – jei esi apaštalas – nemirsi. Persikelsi į kitus namus, ir nieko daugiau.