Punktų sąrašas

Veikla be maldos nieko neverta: malda vertinama pagal pasiaukojimą.

Pirmiausia malda; paskui – atgaila; trečioj vietoj, kaip tik „trečioj vietoj“ – veiksmas.

Malda yra dvasinio pastato pamatas. Malda visagalė.

Domine, doce nos orare – Viešpatie, išmokyk mus melstis! Ir Viešpats atsakė: kai melsitės, sakykite: Pater noster qui es in coelis... – Tėve mūsų, kuris esi danguje…

Kaip galėtume nevertinti žodinės maldos!

Iš lėto. Galvok, ką sakai, kas sako ir kam. Nes ta greitakalbė nemąstant tėra triukšmas, skardinių barškinimas.

Kartu su šventąja Terese tau pasakysiu, kad nevadinu to malda, nors ir smarkiai krutini lūpas.

Tavo malda turi būti liturginė. Duok Dieve, kad tu pamėgtum sakyti psalmes, Mišiolo maldas vietoj specialių ar privačių maldų!

„Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“, – sako Viešpats. Duona ir žodis! Ostija ir malda.

Be jų negyvensi antgamtinio gyvenimo.

Ieškai bičiulystės draugų, kurie savo pokalbiais, prieraišumu, bendravimu palengvintų tau šio pasaulio tremtį..., nors draugai kartais ir išduoda. Nematau nieko blogo, kad ieškai.

Bet... kodėl nesieki kasdien dar stipresnės Didžiojo Bičiulio draugystės, pašnekesio su tuo, kuris niekad neišduoda?

„Marija išsirinko geriausiąją dalį“, – skaitome šventojoje Evangelijoje. – Štai ji prie Mokytojo, gerte geria Jo žodžius. Tariamai neveikli, ji meldžiasi ir myli. Vėliau lydi Jėzų, kai Jis mokydamas eina per miestus ir kaimus.

Kaip sunku Jį lydėti be maldos!

Sakai, nemoki melstis? Stok Dievo akivaizdon, ir kai tik ištarsi: „Viešpatie, nemoku melstis!...“, neabejok – tu jau pradėjai melstis.

Rašai man: „Melstis – tai kalbėti su Dievu. Bet – apie ką?“

Apie ką? Apie Jį, apie save: – džiaugsmą, liūdesį, sėkmes ir nesėkmes, kilnius tikslus, kasdienius rūpesčius..., silpnybes! Taip pat ir padėkos žodžius, ir prašymus, Meilę ir atsiteisimą.

Trumpai tariant, pažinti Jį ir pažinti save – „bendrauti!“

Et in meditatione mea exardescit ignis – ir man bemąstant užsidegė ugnis. Todėl ir eini į maldą: kad taptum laužu, gyva liepsna, skleidžiančia šilumą bei šviesą.

Todėl, kai nebežinosi kaip žengti pirmyn, kai pajusi, kad gęsti, nes pritrūkai ugniai kvapių malkų, mesk trumpučių poterių ir karštų trumpų maldų šakas bei lapus, kurie palaikys ugnį. Ir būsi gerai panaudojęs laiką.

Prajuokinai mane savo maldos nekantrumu. Sakei Jam: „Nenoriu pasenti, Jėzau... Per ilgu laukti, iki išvysiu Tave! Tuomet gal mano širdis nebus tokia jautri kaip dabar. Senam, man rodos, per vėlu. O dabar mano susijungimas su Tavimi būtų šaunesnis, nes myliu Tave jaunatviška Meile“.

Man patinka, kad gyveni tokiomis „atsiteisimo ambicijomis“. Sakei – už pasaulį!

Gerai. Tačiau pirmiausia – už savo dvasinę šeimą, giminaičius, šalies, kuri yra mūsų Tėvynė, žmones.

Sakei Jam: „Nepasitikėk manimi... O aš Tavim pasitikiu, Jėzau... Atsiduodu į Tavo rankas; ten palieku visa, ką turiu, – savo bėdas!“ Ir aš manau, jog tai labai gera malda.

Krikščionio malda niekada nėra monologas.

„Tylos minutės“. Palik jas tiems, kurie turi šaltas širdis. Mes, katalikai, Dievo vaikai, kalbamės su mūsų Tėvu, kuris yra danguje.

Neapleisk dvasinio skaitymo. Knygos išugdė daug šventųjų.

„Skaitydamas, – rašei man, – kaupiu kuro atsargą. Ji atrodo kaip negyva krūva, tačiau daugsyk kaip tik iš ten atmintis spontaniškai ištraukia tai, kas mano maldą pripildo gyvybės ir gyva liepsna uždega mano padėkos žodžius po Komunijos“.

Madrido frontas. Dvi dešimtys karininkų taurioje ir linksmoje draugijoje. Suskamba daina, kita, dar viena ir dar viena…

O jaunutis leitenantas tamsiais ūseliais tebegirdi tik pirmąją:

„Padalytosios širdys oi man nemielos;

atiduodamas savo duodu ją visą“.

„Kas per mano nenoras atiduoti visą širdį!“ Ir malda liejosi – ramia ir plačia tėkme.

Jei neapsimarinsi, niekada netapsi maldos siela.

Tegu tavo valia per atgailą iš juslių išreikalauja tai, ko kitos sielos galios jai nesuteikia maldoje.

Viena maldos siela sakydavo: Jėzus tebūnie mūsų intencijų tikslas, mūsų meilių Meilė; mūsų kalbų tema, mūsų veiksmų pavyzdys.

Šis antgamtinis elgimosi būdas yra tikra karo taktika. Karo veiksmus, vidinio gyvenimo kasdienius mūšius nukeli į pozicijas toli nuo pagrindinių savo tvirtovės sienų.

Ir priešas atskuba čionai: prie tavo mažų apsimarinimų, kasdienės maldos, tvarkingo darbo, tavo gyvenimo plano. Bet vargu ar jam pasiseks prasiveržti ligi didžiųjų, nors ir menkų, kad atlaikytų prieš tokį puolimą, tavo pilies bokštų. O jei ir pasiekia juos, tai jau išsikvėpęs.