Punktų sąrašas

Reikia būti įsitikinusiems, kad Dievas nuolat esti greta. – Gyvename, tarsi Viešpats būtų toli, ten, kur spindi žvaigždės, ir niekaip neįsisąmoniname, kad Jis visuomet yra ir šalia mūsų.

Ir yra lyg mylintis Tėvas – kiekvieną mūsų myli labiau, negu visos pasaulio motinos gali mylėti savo vaikus, – myli padėdamas mums, įkvėpdamas, laimindamas... ir atleisdamas.

Kiek kartų išlyginome raukšles mūsų tėvų kaktose, kai po kokios išdaigos jiems sakėme: „Daugiau taip nebedarysiu!“ O gal net tą pačią dieną vėl prasižengėme... Ir mūsų tėvas, nutaisęs rūstų balsą ir rimtą veidą, mus bara, tačiau sykiu jo širdis suminkštėja, nes pažįsta mūsų silpnybes: „Vargšas berniukas, – galvoja jis, – kaip jis stengiasi gerai elgtis!“

Būtina pripildyti savo širdį tvirto tikėjimo ta mintimi, kad Viešpats, kuris yra su mumis ir danguje, yra labai geras mūsų Tėvas.

Pasvarstyk, kokias gailesčio gelmes turi Dievo teisingumas! Žmonių teismuose baudžiamas tas, kuris prisipažįsta kaltas, o dieviškajame jam dovanojama.

Tebūnie palaimintas šventasis Atgailos sakramentas!

Tau skaudu, kai artimas neparodo tau meilės. O kaip turi būti skaudu Dievui dėl tavo meilės – Meilės – stokos Jam?

Jei pats esi toks apgailėtinas, ko stebiesi, jei ir kiti turi bėdų?

Prireikus visada stenkis tave užgavusiems atleisti išsyk, nes, kad ir kokia didelė žala ar užgaulė būtų tau padaryta, Dievas tau daugiau atleido.

Sutinku: tas žmogus blogai su tavim pasielgė! Bet ar tu ne blogiau elgeisi su Dievu?

Atsirišo liežuviai, ir tau teko pakęsti pažeminimus, kurie tave žeidė juo labiau, kad buvo netikėti.

Tau būtina antgamtiška reakcija yra atleisti – ir net prašyti atleidimo – ir pasinaudoti šia patirtimi, kad atsiplėštum nuo kūrinių.

Šitas nusiminimas, kurį sukelia tavo kilnumo stoka, tavo nuopuoliai, tavo atsitraukimai – gal tik tariami, – dažnai tau daro įspūdį, kad sudaužei kažką labai vertinga (savo pašventinimą).

Nesikrimsk: pritaikyk antgamtiniam gyvenimui tą taktiką, kokią tokiais atvejais naudoja atviraširdžiai vaikai.

Štai jie sudaužė – beveik visuomet per neatsargumą – kokį tėvo labai vertinamą daiktą. Dėl to gailisi, galbūt verkia, bet... pasiguosti dėl savo bėdos eina pas daikto, kurį per neapdairumą padarė netinkamą, savininką..., ir tėvas užmiršta sunaikinto daikto vertę – nors ji būtų ir didelė – ir švelnumo sklidinas ne tik atleidžia, bet dar ir paguodžia bei padrąsina mažylį. Mokykis.