Punktų sąrašas

Pasaulis gerbia tik įspūdingą auką, nes nežino slepiamos ir tylios aukos vertės.

Neišpažinimas jokios religijos. Neutralumas. Tai vis seni mitai, tolydžio besistengiantys atgyti.

Ar kada bandei pasvarstyti, kokia nesąmonė būtų apleisti katalikybę stojant į universitetą, profesinę sąjungą arba tampant mokslinio susirinkimo ar parlamento nariu, tarytum tai būtų skrybėlė, kuri kabinama prie durų?

Šventumo planas, kurio Viešpats iš mūsų prašo, yra paremtas trimis dalykais: šventu nenuolaidumu, šventa prievarta ir šventa begėdyste.

Vienas dalykas yra šventa begėdystė, ir visai kitas – pasaulietiškas įžūlumas.

Šventa begėdystė yra „kūdikio gyvenimo“ bruožas. Kūdikis dėl nieko nesirūpina. Jo silpnybės, natūralios silpnybės pasireiškia paprastai, nors ir visas pasaulis į jį stebeilytųsi.

Ta begėdystė dvasios gyvenime verčia daryti tokias išvadas: gyrimas, panieka; išaukštinimas, pasityčiojimas; garbė, negarbė; sveikata, ligotumas; turtas, neturtas; grožis, bjaurumas... Na, gerai, bet argi tai svarbu?

Juokis iš savo juokingumo. Nepaisyk, ką žmonės sako. Matyk ir jausk Dievą savyje ir aplink save. Taip įgysi „šventos begėdystės“, kurios tau reikia, – koks paradoksas, – kad galėtum gyventi jautraus krikščionio gyvenimą.

Jei turi šventos begėdystės, kas tau rūpi, ką kiti sakė ar ką pasakys?

Įsisąmonink, kad niekada nebūna juokingas tas, kuris stengiasi daryti tai, kas geriausia.

„Paprastai žmonės šykšti aukoti pinigų, – rašai man. – Šnekos, triukšmingas entuziazmas, pažadai, planai. Bet atėjus aukojimo valandai tik nedaugelis „paremia pečiais“. O jei ir duoda, tai turi būti susieta su kokia nors pramoga – šokiais, loterija, kinu, užkandžiais – arba aukotojų sąrašas turi būti skelbiamas spaudoje“.

Liūdnas vaizdas, tačiau yra išimčių: ir tu būk iš tų, kurie duoda išmaldą neleisdami kairei žinoti, ką daro dešinė.

Nonne hic fabri filius? Nonne hic est faber, filius Mariae? – Argi Jis ne dailidės sūnus? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?

Tai, ką sakė apie Jėzų, gali būti pasakyta ir apie tave, truputį su nuostaba, lygiai ir su pašaipa, kai pagaliau ryšiesi vykdyti Dievo Valią, būti įrankis: „Bet ar šitas nėra tasai?..“

Tylėk. Tegu tavo darbai patvirtina tavo misiją.

Ir pamaldumas turi savo gerą toną. Išmok jo! Kaip skaudu matyti tuos „pamaldžius“ žmones, kurie nemoka dalyvauti Mišiose, nors ir kasdien jose būna, nemoka nei persižegnoti, tik kažkaip keistai ir skubotai pamojuoja ranka, nei priklaupti prieš Tabernakulį – juokingas jų kluptelėjimas atrodo lyg pasityčiojimas, – nei pagarbiai nulenkti galvą prieš Dievo Motinos atvaizdą.

Vėl! Sakė, rašė, už, prieš, geranoriškai ar ne visai, nutylėjo ir šmeižė, gyrė ir šlovino... kalbėjo nesąmones ir pagrįstus dalykus…

– Kvaily, paskutinis kvaily! Kai eini tiesiai link savo tikslo, galva ir širdis apsvaigusios Dievu, ar tau rūpi vėjo staugimas ar žiogo čirškimas, ar baubimas, urzgesys ar žvengimas?..

Beje... tatai neišvengiama: nenorėk laukams įstatyti duris.