Punktų sąrašas

Šėtono non serviam (netarnausiu) – buvo pernelyg vaisingas. – Ar pasiryžęs melstis ir veikti nejauti kilnaus polėkio kasdien ištarti tą serviam – Tau tarnausiu, Tau būsiu ištikimas! – kuris savo vaisingumu pralenktų aną maišto šauksmą?

Gerai, o ką? Nesuprantu, kaip gali trauktis nuo šito darbo už sielas – nebent iš paslėptos puikybės: laikai save tobulu – dėl to, kad Dievo ugnis, kuri tave patraukė, be šviesos ir šilumos, įkvėpusių tavo entuziazmą, kartais pradeda rūkti, nes įrankis silpnas.

Esi nešvari ir puolusi dulkė. Nors Šventosios Dvasios dvelksmas iškeltų tave virš visų žemės dalykų ir leistų tau žibėti lyg auksui, aukštybėse savo menkyste atspindint Teisingumo Saulės karališkus spindulius, neužmiršk savo varganumo.

Vienas puikybės akimirksnis vėl numestų tave žemėn, ir nustotum buvęs šviesa, kad virstum purvu.

Tu... puikuojies? – Kuo gi?

Puikybė? O kam?.. Netrukus – po kažkiek metų, o gal dienų – pavirsi smirdančios dvėselėnos krūva: kirminai, dvokiantys skysčiai, nešvarūs įkapių likučiai... Ir niekas žemėje tavęs neprisimins.

Tai dėl puikybės. Jau patikėjai, kad gali padaryti viską pats vienas. Tik akimirką buvai paliktas vienas ir parvirtai žemyn galva. Būk nuolankus, ir tau nepristigs ypatingos Jo paramos.

Matau tave, uolus krikščioni (sakaisi toks esąs), bučiuojant šventojo paveikslą, pusbalsiu kalbant maldą, garsiai piktinantis tais, kurie puola Dievo Bažnyčią..., ir net dažnai priimant Šventuosius Sakramentus.

Bet nematau tavęs aukojantis nei atsisakant kai kurių... pasaulietiškų šnekų (visai pagrįstai būtų galima jas ir kitaip apibūdinti), nei dosniai duodant tiems, kurie yra vargingesni už tave, – nei Kristaus Bažnyčiai! Nei pakenčiant brolio silpnybę, nei atsikratant savo puikybės dėl bendro labo, nei nusikratant kieto savo egoizmo kevalo, nei... tiek daug kitų dalykų!

Matau tave... Nematau tavęs... – Ir tu... sakaisi esąs uolus krikščionis? Kokį menką turi supratimą apie Kristų!

Deo omnis gloria. Dievui visa šlovė. Tai kategoriškas mūsų niekybės pripažinimas. Jis, Jėzus, yra viskas. Mes be Jo esame nieko neverti: nieko.

Mūsų puikavimasis – tuščiagarbiškumas – būtų šventvagystė; tasai mūsų „aš“ niekur neturi reikštis.

Be manęs nieko negalite padaryti, sakė Viešpats. Pasakė tai todėl, kad nei tu, nei aš nepriskirtume sau sėkmių, kurios yra Jo. Sine me, nihil!..

Kaip drįsti šią dievišką supratimo kibirkštį, savo protą, panaudoti kitiems dalykams, nei atiduodamas savo Viešpačiui šlovę?

Jei gyvenimo tikslas nebūtų garbinti Dievą, gyvenimas būtų niekingas, negana to, – nepakeliamas.