Punktų sąrašas

Nenuslėpk nuo savo Vadovo tų nelabojo užuominų. Tavo pergalė, kad prisipažinai, suteiks tau daugiau Dievo malonės. O be to, dabar gali remtis – siekdamas vis naujų pergalių – savo dvasios tėvo patarimo dovana ir maldomis.

Niekados nekalbėk, net apgailestaudamas, apie netyrus dalykus, įvykius. Suprask, kad tie dalykai prilimpa labiau nei degutas. Keisk pokalbio temą, o jeigu tai neįmanoma, tęsk ją primindamas, koks reikalingas ir gražus yra šventas tyrumas – dorybė žmonių, kurie žino, ko verta jų siela.

Šventieji nebuvo anomalios būtybės, ligoniai, kurių atvejus turėtų studijuoti šiuolaikiniai gydytojai.

Jie buvo ir yra normalūs žmonės, su kūnu ir krauju – kaip ir tu. Ir laimėjo.

„Nors kūnas ir šilkais aptaisytas...“ Tau tai sakysiu pamatęs tave svyruojantį prieš pagundą, kuri slepia netyrumą po meno, mokslo... pagaliau artimo meilės vardu!

Pasakysiu senos ispanų patarlės žodžius: „Nors kūnas ir šilkais aptaisytas, vis tiek kūnas“.

Infelix ego homo! quis me liberabit de corpore mortis huius? – Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno? – Taip šaukia šventasis Paulius. Būk drąsus: jis irgi grūmėsi.

Pagundos valandą pagalvok apie Meilę, kuri tavęs laukia danguje: puoselėki vilties dorybę – tai nėra kilnumo stoka.

Kad ir kas atsitiktų, nesirūpink, kol tu nesutinki. Nes tik valia gali atverti širdies duris ir įsileisti tą bjaurastį.

Rašai man: „Tėve, jaučiu... lyg danties gėlimą širdy“. Nesijuokiu, nes suprantu, kad tau reikia gero dantisto, kuris išrautų ne vieną šaknį.

Kad tik tu leistumeis!

„Ak, kad iš pat pradžių bučiau liovęsis!“ – sakei man. Duok Dieve, kad tik tau nereiktų pavėluotai dar sykį taip sušukti.

Koks aiškus kelias! Kokios akivaizdžios kliūtys!.. Kokie puikūs ginklai joms nugalėti!.. Ir vis dėlto kiek nuklydimų ir apsirikimų! Ar ne tiesa?

Tai plona gija – grandinėlė: kaltinės geležies grandinėlė, – kurią mudu pažįstame ir kurios nutraukti tu nenori, tai ji tave patraukia iš kelio, suklupdo ir net pargriauna.

Ko lauki? Nutrauk ją... ir – į priekį!

Sumišimas. Žinojau, susvyravo tavo nuostatos. Ir kad mane suprastum, rašiau tau: „Velnio labai šlykštus veidas, tą gerai žinodamas jis rodosi taip, kad nesimatytų jo ragų. Nepuola ragus atstatęs. Todėl kaip dažnai pasirodo prisidengęs kilnumo, net dvasingumo kauke!“

Matydamas, kaip Dievo malonė kiekvieną dieną tave gelbsti nuo priešo tau paspęstų pinklių, tegul iš tavo širdies plūsta Meilė ir dėkingumas.