Punktų sąrašas

Persekiojimų audra į naudą. Ką gali prarasti? Kas prarasta, to neprarasi.

Kai medis neišraunamas su šaknimis, – o nėra nei vėjo, nei viesulo, kuris galėtų išrauti Bažnyčios medį, – krinta tik sausos šakos. Ir gerai, kad jos krinta.

Sutinku: tas žmogus blogai su tavim pasielgė! Bet ar tu ne blogiau elgeisi su Dievu?

Jėzau, kur tik Tu praėjai, neliko nė vienos abejingos širdies. Arba Tave myli, arba Tavęs nekenčia.

Kai vyras apaštalas seka paskui Tave vykdydamas savo pareigą, ar galės mane nustebinti, – juk jis dar vienas Kristus! – kad sukelia panašią priešiškumo ar meilės reakciją?

Vėl! Sakė, rašė, už, prieš, geranoriškai ar ne visai, nutylėjo ir šmeižė, gyrė ir šlovino... kalbėjo nesąmones ir pagrįstus dalykus…

– Kvaily, paskutinis kvaily! Kai eini tiesiai link savo tikslo, galva ir širdis apsvaigusios Dievu, ar tau rūpi vėjo staugimas ar žiogo čirškimas, ar baubimas, urzgesys ar žvengimas?..

Beje... tatai neišvengiama: nenorėk laukams įstatyti duris.

Atsirišo liežuviai, ir tau teko pakęsti pažeminimus, kurie tave žeidė juo labiau, kad buvo netikėti.

Tau būtina antgamtiška reakcija yra atleisti – ir net prašyti atleidimo – ir pasinaudoti šia patirtimi, kad atsiplėštum nuo kūrinių.

Kai ateina kančia, panieka..., Kryžius, tu turi pasvarstyti: kas visa tai yra palyginti su tuo, ko nusipelniau?

Patiri didelę negandą? Slegia priešiškumas? Kartok, labai iš lėto, tartum skonėdamasis, šią stiprią ir vyrišką maldą:

„Teįvyksta, teišsipildo, tebūna pagirta ir amžinai garbinama virš visų dalykų teisingiausia ir mieliausia Dievo Valia. Amen. Amen“.

Užtikrinu tave, kad atgausi ramybę.

Kenti čia, šiame gyvenime, kuris tėra trumpas sapnas. Džiaukis, nes tave labai myli Dievas, tavo Tėvas, ir jei nestatysi kliūčių, po šito slogaus sapno siųs tau šaunų pabudimą.

Tau skaudu, kad nesusilauki padėkos už aną paslaugą. Atsakyk man į tokius du klausimus: ar tu taip jau esi dėkingas Jėzui Kristui?.. Ar sugebėjai padaryti šią paslaugą tikėdamasis padėkos žemėje?

Nežinau, ko tu būgštauji. Kristaus priešai niekad nebuvo per daug nuoseklūs.

Po Lozoriaus prikėlimo iš numirusių būtų turėję nusileisti ir išpažinti Jėzaus dievybę. Betgi ne: „Užmuškim tą, kuris duoda gyvenimą“, – sakė jie.

Ir šiandien taip pat kaip vakar.

Kovos ir kitų priešiškumo valandomis, kada galbūt „gerieji“ užvers tavo kelią kliūtimis, pakelk savo apaštalo širdį: išgirsk Jėzų, kalbantį apie garstyčių grūdelį ir raugą. Ir sakyk Jam: edissere nobis parabolam – išaiškink man palyginimą.

Ir jausi džiaugsmą, gėrėdamasis būsima pergale: štai dangaus paukščiai tavo besiskleidžiančio apaštalavimo medžio prieglobstyje; ir štai visa įrūgusi tešla.

Jei negandas sutinki suspausta širdimi, prarandi džiaugsmą bei ramybę, o iš šito išmėginimo rizikuoji nepešti dvasinės naudos.