Punktų sąrašas

Prajuokinai mane savo maldos nekantrumu. Sakei Jam: „Nenoriu pasenti, Jėzau... Per ilgu laukti, iki išvysiu Tave! Tuomet gal mano širdis nebus tokia jautri kaip dabar. Senam, man rodos, per vėlu. O dabar mano susijungimas su Tavimi būtų šaunesnis, nes myliu Tave jaunatviška Meile“.

Jėzus nesitenkina „pasidalijimu“: Jis nori visko.

Nenori paklusti Dievo Valiai... ir vietoj to prisitaikai prie bet kurio kūrinio valios.

Neiškraipyk man dalykų: jeigu pats Dievas tau save duoda, tai kam tas prisirišimas prie kūrinių?

Švaistais! švelnumu. Ir aš tau sakau: meilė savo artimui – taip, visada. Tačiau – atidžiai klausyk, apaštalo siela, – Kristaus, ir vien tik Jam, yra tas kitas jausmas, kurį Viešpats pats įdiegė tavo krūtinėn. Beje, ar ne tiesa, kad atitraukus kokį širdies skląstį, – o reikia jų bent septynių, – ne sykį tavo antgamtiniam horizonte liko plaukioti abejonės debesėlis, ir nors tavo intencija būtų tyra, susikrimtęs savęs klausi: ar ne per daug rodžiau savo meilę?

Kaip gyvuoja toji širdis? Nesirūpink: šventieji, kurie buvo visiškai normalios būtybės, tokios kaip tu ir kaip aš, jautė šituos „natūralius“ polinkius. O jei nebūtų jautę, jų „antgamtinis“ atsakas išlaikyti širdį – sielą ir kūną – vien Dievui, užuot atidavus ją kokiam kūriniui, mažai tebūtų turėjęs nuopelnų.

Todėl jei matomas kelias, manau, kad širdies silpnybė neturi būti kliūtis pasiryžusiai ir „stipriai įsimylėjusiai“ sielai.

Toji Meilė... tikrai verta bent kokios meilės!

Draugas – tai lobis. Na, žinoma – Draugas! Juk kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.

Geras vaike, daugsyk per dieną sakyk Jėzui: myliu Tave, myliu Tave, myliu Tave…