Punktų sąrašas

Apie šį savo draugą man sakai, kad dažnai eina sakramentų, kad tyrai gyvena ir yra geras studentas, tačiau „neužkimba“: jei tik jam kalbi apie pasiaukojimą ir apaštalavimą, nuliūsta ir ima tavęs šalintis.

Nesirūpink. Tai ne tavo stropumo pralaimėjimas: tai grynai tas pats atvejis, apie kurį pasakoja evangelistas: „Jei nori būti tobulas, eik ir parduok, ką turi, ir išdalink vargšams“ (auka)... „Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (apaštalavimas).

Jaunuolis abiit tristis – irgi nuliūdęs pasišalino: nenorėjo atsiliepti malonei.

Tarp savųjų, apaštalo siela, esi akmuo, nukritęs į ežerą. Savo pavyzdžiu ir žodžiu sukelk pirmąjį ratilą..., o šis sukels kitą..., ir kitą, ir kitą... Kaskart vis platesnį.

Ar dabar supranti savo misijos didingumą?

Lai tau nebūna priešų. – Turėk tik draugus: draugus... iš dešinės, jei tau padarė ar norėjo padaryti gero, ir... iš kairės, jei tau pakenkė ar taikėsi pakenkti.

Sutinku: geresnį darbą padarai šiuo draugišku pokalbiu ar keliais nuoširdžiais žodžiais negu gražbyliaudamas – spektaklis, spektaklis! – viešoje vietoje tūkstančiams žmonių.

Tačiau tada, kai reikia kalbėti, – kalbėk.

Teisybė, kad tavo santūrų apaštalavimą pavadinau „tylia ir veiksminga misija“. Ir neturiu ko pataisyti.

Tokia gera man atrodo ta tavo pagarba pirmiesiems krikščionims, jog darysiu viską jai paskatinti, kad tu – kaip ir jie – šį santūrumo ir pasitikėjimo Apaštalavimą kasdien atliktum vis uoliau.

Kai imiesi santūrumo ir pasitikėjimo apaštalavimo, nekalbėk man, kad nežinai, ką sakyti. Nes – tau atsakysiu sykiu su psalmininku – Dominus dabit verbum evangelizantibus virtute multa – Viešpats į savo apaštalų lūpas įdeda veiksmingus žodžius.

Žodžiai, laiku pašnibždėti abejojančiam draugui į ausį; padedantis susivokti pokalbis, kurį mokėjai tinkamai užmegzti; profesionalus patarimas, pagerinantis jo studijas; santūrus nesantūrumas, kurio dėka jam atskleidi netikėtus kilnumo akiračius... Visa tai yra „pasitikėjimo apaštalavimas“.

„Apaštalavimas prie stalo“ yra senas Patriarchų vaišingumas, apgaubtas broliška Betanijos šiluma. Kada jis vyksta, atrodo, lyg gale stalo matytum Jėzų, kaip Lozoriaus namuose.

Neatidėliotinai reikia vėl sukrikščioninti šventes ir liaudies papročius. Reikia išvengti, kad viešieji vaidinimai neverstų rinktis: arba beskoniai, arba pagoniški.

Prašyk Viešpatį, kad būtų kam imtis šio neatidėliotino darbo, kurį galime pavadinti „pramogų apaštalavimu“.

„Laiškų apaštalavimą“ tu man gražiai išgiri. Rašai: „Nežinau, kaip išmarginti popierių kalbant apie dalykus, kurie galėtų būti naudingi laiško gavėjui. Kai pradedu, sakau savo Angelui Sargui, jog rašau jį tik dėl to, kad kam nors pasitarnautų. Ir nors nepasakyčiau nieko daugiau, vien tik kvailystes, niekas iš manęs – nei iš to, kam rašau – neatims tos valandėlės, kurią praleidau melsdamas sielai, kuriai mano laiškas skirtas, to, ko, žinau, jai labiausiai reikia.“

„Laiškas pasiekė mane liūdnomis, be jokios priežasties liūdnomis dienomis, ir jo skaitymas nepaprastai pakėlė mano dvasią sužinojus, kaip dirba kiti“. O kitas rašo: „Man padeda Jūsų laiškai ir žinios apie mano brolius, lyg laimingas sapnas prieš nekokią tikrovę“... Ir dar kitas: „Koks džiaugsmas gauti tuos laiškus ir žinoti, kad esu šitų draugų draugas!“ Ir dar kitas, ir dar tūkstantis rašo maždaug taip: „Gavau laišką nuo X ir jaučiu gėdą galvodamas apie savo silpnadvasiškumą palyginti su jais“.

Ar ne tiesa, kad veiksmingas yra „apaštalavimas“?