Punktų sąrašas

Žinok, kad prieš mokydamas turi veikti. Coepit facere et docere – pradėjo veikti ir mokyti, – sako Šventasis Raštas apie Jėzų Kristų.

Pirmiausia – veikti. Kad tu ir aš išmoktume.

Studente: lavink tvirtą ir veiklų pamaldumą, pasižymėk moksle, jausk stiprų profesinio apaštalavimo troškimą. Ir pažadu, kad, taip energingai lavindamasis religijos ir mokslo srityse, greitai ir daug ko pasieksi.

Tesirūpini išsilavinti. O reikia ugdyti savo sielą. Tada dirbsi Kristui taip, kaip ir turi dirbti.

Kad Jis viešpatautų pasaulyje, reikia tokių, kurie, žvilgsnį nukreipę į dangų, autoritetingai darbuotųsi visose žmonių veiklos srityse ir iš ten – tyliai bei veiksmingai – atsidėtų profesinio pobūdžio apaštalavimui.

Su ta pernelyg savim pasitikinčioje laikysena daraisi nuobodus ir antipatiškas, daraisi juokingas, ir blogiausia, kad ne toks veiksmingas darosi tavo apaštalavimas.

Neužmiršk, kad net vidutinybės gali nusidėti įsivaizduodamos save visažinėmis.

Jei turi valdišką tarnybą, tai turi ir jai priderančių teisių, taip pat ir pareigų.

Tu nutolsti nuo savo, kaip apaštalo, kelio, jei norėdamas padaryti – ar tuo teisindamasis – gerą darbą, apleidi tarnybos pareigas. Nes tuo būdu prarasi profesinį prestižą, kuris kaip tik yra tavo „žmonių žvejo kabliukas“.

Man patinka tavo apaštalinis šūkis: „Dirbti be poilsio“.

„Bet ar supagonėjusioje ar pagoniškoje aplinkoje mano paprastumas neatrodys dirbtinis, šiai aplinkai susidūrus su mano gyvenimu?“ – klausi manęs.

Atsakau tau: žinoma, tavo ir jų gyvenimas atsitrenks vienas į kitą; šis kontrastas, kadangi darbais patvirtini savo tikėjimą, yra kaip tik tas natūralumas, kurio iš tavęs prašau.

Geru pavyzdžiu sėjama gera sėkla; o artimo meilė visus įpareigoja sėti.

Norėjai į savo apaštalavimą įtraukti aną mokytą žmogų, tą kitą įtakingąjį, aną kupiną apdairumo ir dorybių.

Melskis, aukok aukas ir veik juos savo pavyzdžiu ir savo žodžiu. – Neateina! – Neprarask dvasios ramybės: vadinasi, jų nereikia.

Ar manai, kad nebuvo mokytų, įtakingų, protingų ir dorybingų Petro amžininkų, kurie būtų galėję apaštalauti, ne tik pirmieji dvylika?

Lai tau nebūna priešų. – Turėk tik draugus: draugus... iš dešinės, jei tau padarė ar norėjo padaryti gero, ir... iš kairės, jei tau pakenkė ar taikėsi pakenkti.

Neatidėliotinai reikia vėl sukrikščioninti šventes ir liaudies papročius. Reikia išvengti, kad viešieji vaidinimai neverstų rinktis: arba beskoniai, arba pagoniški.

Prašyk Viešpatį, kad būtų kam imtis šio neatidėliotino darbo, kurį galime pavadinti „pramogų apaštalavimu“.

„Laiškų apaštalavimą“ tu man gražiai išgiri. Rašai: „Nežinau, kaip išmarginti popierių kalbant apie dalykus, kurie galėtų būti naudingi laiško gavėjui. Kai pradedu, sakau savo Angelui Sargui, jog rašau jį tik dėl to, kad kam nors pasitarnautų. Ir nors nepasakyčiau nieko daugiau, vien tik kvailystes, niekas iš manęs – nei iš to, kam rašau – neatims tos valandėlės, kurią praleidau melsdamas sielai, kuriai mano laiškas skirtas, to, ko, žinau, jai labiausiai reikia.“

„Laiškas pasiekė mane liūdnomis, be jokios priežasties liūdnomis dienomis, ir jo skaitymas nepaprastai pakėlė mano dvasią sužinojus, kaip dirba kiti“. O kitas rašo: „Man padeda Jūsų laiškai ir žinios apie mano brolius, lyg laimingas sapnas prieš nekokią tikrovę“... Ir dar kitas: „Koks džiaugsmas gauti tuos laiškus ir žinoti, kad esu šitų draugų draugas!“ Ir dar kitas, ir dar tūkstantis rašo maždaug taip: „Gavau laišką nuo X ir jaučiu gėdą galvodamas apie savo silpnadvasiškumą palyginti su jais“.

Ar ne tiesa, kad veiksmingas yra „apaštalavimas“?

Venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum – eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais. Ne be paslėptos minties sako Viešpats šiuos žodžius: žmones – kaip ir žuvis – reikia sugauti už galvos.

Kokią evangelišką gelmę turi „proto apaštalavimas“!

Žmogui yra įprasta menkai tevertinti tai, kas nedaug kainuoja. Tai todėl tau patariu rinktis „nedavimo apaštalavimą“.

Niekad neatsisakyk paimti teisingo ir saikingo atlygio už savo profesinius patarnavimus, jeigu tavo profesija yra apaštalavimo įrankis.

Ar mes neturime teisės vedžiotis su savim tikėjimo seserį, kuri mums padėtų, kaip ir kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei pats Petras? – Taip sako šventasis Paulius savo Pirmajame laiške korintiečiams. Taigi neįmanoma nepaisyti „moters bendradarbiavimo apaštalavime“.

„Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, – skaitome 8–ajame Evangelijos pagal Luką skyriuje, – mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų; tai Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu“.

Išrašau šiuos žodžius. Ir meldžiu Dievą, kad jei kokia moteris skaitys šias eilutes, teprisipildo veiksmingo švento pavydo.

Moteris tvirtesnė už vyrą ir ištikimesnė skausmo valandą. Marija Magdalietė ir Marija Kleopo žmona, ir Salome!

Su grupe drąsių moterų, kaip šios, glaudžiai susijusių su Skausmingąja Mergele, kokį tik darbą sieloms nebūtų įmanoma nuveikti pasaulyje!