Punktų sąrašas

Atsikratyk provincializmo dvasios. Taurink savo širdį, kol ji taps visuotinė, „katalikiška“. Neplasnok it naminė višta, kada gali lyg erelis kilti į aukštybes.

Savimyla. Tu amžinai ieškai sau naudos. Atrodo, kad tau trūksta gebėjimo jausti Kristaus brolystę: kiti tau ne broliai, o tik pakopos.

Nujaučiu neišvengiamą tavo pralaimėjimą. O kai būsi dugne, tada lauksi, kad su tavim elgtųsi pagal artimo meilės įsakymą, pagal kurį dabar pats nenori gyventi.

Niekad nebūsi lyderis, jei žmonių masėje teįžvelgi laiptelius, kuriais lipdamas galėtum pasiekti viršūnę. Lyderiu tapsi, tik jeigu tau rūpės išgelbėti visas sielas.

Negali gyventi atgręžęs nugarą miniai, turi karštai trokšti padaryti ją laimingą.

Ar nenujauti, kad tavęs laukia didesnė ramybė ir glaudesnis ryšys, kada būsi atsidėkojęs už nepaprastą malonę, kuri iš tavęs reikalauja visiško atsižadėjimo?

Kovok dėl Jo, kad Jam patiktum: tačiau stiprink savo viltį.

Bijai tapti visiems šaltas ir abejingas. Taip nori nuo visko atitolti!

Atsikratyk šio būgštavimo: jei esi Kristaus – visas Kristaus! – tai visiems turėsi – irgi iš Kristaus – ugnies, šviesos ir šilumos.

Tas taiklus žodis, sąmojis, kurio nepasakei, maloni šypsena tiems, kurie tave trukdo; ta tyla, kai tave neteisingai kaltina; švelnus tavo pokalbis su įkyruoliais ir išsišokėliais; kasdieninis žmonių, kurie gyvena kartu su tavimi, atgrasių ir erzinančių elgesio smulkmenų nutylėjimas. Tatai, jei atkakliai ir ištvermingai daroma, yra tikrasis vidinis apsimarinimas.

Gerkime iki paskutinio lašo iš vargano nūdienio gyvenimo skausmo taurės. Ką reiškia pakentėti dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt metų, jei paskui laukia dangus per amžius, per amžius... per amžius!

Ir svarbiausia – dar geriau nei dėl šios priežasties, propter retributionem (dėl atlygio) – ką reiškia pakentėti, jei kenčiama Dievui, mūsų Viešpačiui, paguosti, pamaloninti, atsilyginimo dvasia, susivienijus su Juo ant Kryžiaus; vienu žodžiu, jei kenčiama dėl Meilės?..

Štai apsimarinusios sielos gardieji vaisiai: kitų trūkumų supratimas ir atlaidumas jiems, nenuolaidumas savo silpnybėms.

Jei prarandi savo gyvenimo antgamtinę prasmę, tavo artimo meilė tebus filantropija, tyrumas – padorumas, apsimarinimas bus paikystė, kūniška atgaila – rimbas, o visi tavo darbai – bevaisiai.

Prasiblaškyti. Atseit tau reikia prasiblaškyti, išplečiant akis, kad geriau matytum daiktų pavidalus, arba prisimerkiant dėl savo trumparegystės.

Visai užsimerk! Gyvenk vidinį gyvenimą, ir išvysi neregėtų spalvų ir perspektyvos, geresnio, naujo pasaulio stebuklus: ir bendrausi su Dievu..., ir pažinsi savo varganumą..., ir save sudievinsi..., tokiu dievinimu, kuris, priartindamas tave prie Tėvo, padarys tave geresniu tavo brolių žmonių broliu.

Intencijos grynumas. Visada jį išlaikysi, jei nuolat visur stengsies patikti vien tik Dievui.

Misionierius. Svajoji būti misionierium. Užsidegei kaip Ksaveras ir nori užkariauti imperiją Kristui. Japoniją, Kiniją, Indiją, Rusiją, santūrias Šiaurės Europos tautas ar Ameriką, Afriką, Australiją?

Kurstyk šią savo širdies ugnį, šitą alkį sieloms laimėti. Tačiau neužmiršk man, kad didesniu misionierium būsi „paklusdamas“. Geografiškai toli nuo anų apaštalavimo laukų dirbi sykiu „čia“ ir „ten“: ar nejauti – nelyginant Ksaveras! – rankos nuovargio po daugybės krikštų?

Jėzaus Kristaus meilė dažnai pastūmės tave į daugelį nuolaidų. Kuo kilniausių. Ta pati Jėzaus Kristaus meilė dažnai pastūmės tave į nenuolaidumą. Taip pat kuo kilniausią.

Viešpats sako: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte... Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai“.

O šventasis Paulius: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“.

Neturiu ko pridurti.

Nenuolaidžiauk tikėjimo ir doros dalykuose. Bet būk švelnaus būdo: galingas plieno kūjis su minkštu apvalkalu.

Nenuolaidžiauk, bet neužsispirk.

Neprašyk Jėzaus, kad atleistų tik tavo kaltes: nemylėk Jo vien savo širdimi…

Atsiteisk Jam už visus įžeidimus, kuriais Jį užgavo, užgauna, užgaus... Mylėk Jį visų Jį labiausiai mylėjusių žmonių visų širdžių visomis jėgomis.

Būk drąsus: sakyk Jam, kad esi dėl Jo labiau pametęs galvą nei Marija Magdalietė, labiau nei Teresė ir Teresėlė... labiau pametęs širdį nei Augustinas ir Domininkas, ir Pranciškus, labiau nei Ignotas ir Ksaveras.

Paslaptis, kaip iškelti tai, kas menkiausia, net tai, kas labiausiai žemina, yra meilė.

Kokia smulkmena yra mūsų gyvenimas, jeigu vien jį aukojame Dievui!

Bausti iš Meilės: štai paslaptis, kaip suteikti antgamtinę reikšmę bausmei, skirtai tiems, kurie jos nusipelno.

Dėl Dievo, kuris įžeidžiamas, meilės bausmė tebūnie kaip išpirkimas. Dėl artimo meilės – dėl Dievo – bausmė tegul niekad nebūna kerštas, o tik vaistai.

Žinodamas, kad taip mane myli, Dieve mano, kaipgi neišėjau iš proto?

Viešpatie, padaryk, kad turėčiau saiką ir mastą viskam..., tiktai ne Meilei.

Gyvenk Meile ir visada nugalėsi – nors ir būtum nugalėtas – tavo vidinės kovos Navo ir Lepanto¹ mūšiuose.

Pamišėli! – Juk mačiau tave – o tareisi esąs vienas vyskupo koplyčioje, – kai pabučiavai kiekvieną ką tik pašventintą kieliką ir pateną, kad tuos bučinius rastų Jis, kai pirmą kartą „nusileis“ į tuos eucharistinius indus.

Niekad blogai negalvok apie jokį žmogų, nors jo žodžiai bei darbai ir duotų pagrindo taip apie jį spręsti.

Prireikus visada stenkis tave užgavusiems atleisti išsyk, nes, kad ir kokia didelė žala ar užgaulė būtų tau padaryta, Dievas tau daugiau atleido.

Labai svarbus apaštalo bruožas yra Mišių meilė.

Sakai: „Mišios ilgos“, o aš priduriu: „Nes tavo meilė trumpa“.

Ar ne keista, kad daugelis krikščionių, kurie būna tokie nepaslankūs ir net iškilmingi visuomenės gyvenime (jie niekur neskuba), ne itin stropiai atlikdami savo profesines pareigas, prie stalo ar poilsiaudami (irgi niekur neskuba), ima nekantrauti ir ragina Kunigą sutrumpinti, suglausti laiką, skirtą Švenčiausiajai Altoriaus Aukai?

„Gerai su Juo elkitės, gerai su Juo elkitės!“ – su ašarom akyse sakydavo vienas senas Prelatas ką tik jo įšventintiems Kunigams.

– Viešpatie! Kas man duotų balsą ir autoritetą, kad taip galėčiau šauktis į daugelio daugelio krikščionių klausą ir širdį!

Kiek metų kasdien priimu Komuniją! Kitas jau būtų šventas, sakei man, – o aš vis toks pat!

– Sūnau, – atsakiau tau, ir – toliau kasdien eik Komunijos ir galvok: kas aš būčiau, jei nebūčiau priėmęs Komunijos?

Komunija, vienybė, bendravimas, pasitikėjimas – žodis, Duona, Meilė.

Eik Komunijos. Tai nėra pagarbos stoka. Eik Komunijos kaip tik šiandien, kai ką tik išsivadavai iš anų spąstų.

Ar užmiršai, ką sakė Jėzus: ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams?

Daryk viską nesavanaudiškai, iš grynos Meilės, lyg nebūtų nei apdovanojimo, nei bausmės. Tik ugdyk širdyje garbingą dangaus viltį.

Vėl! Sakė, rašė, už, prieš, geranoriškai ar ne visai, nutylėjo ir šmeižė, gyrė ir šlovino... kalbėjo nesąmones ir pagrįstus dalykus…

– Kvaily, paskutinis kvaily! Kai eini tiesiai link savo tikslo, galva ir širdis apsvaigusios Dievu, ar tau rūpi vėjo staugimas ar žiogo čirškimas, ar baubimas, urzgesys ar žvengimas?..

Beje... tatai neišvengiama: nenorėk laukams įstatyti duris.

Atsirišo liežuviai, ir tau teko pakęsti pažeminimus, kurie tave žeidė juo labiau, kad buvo netikėti.

Tau būtina antgamtiška reakcija yra atleisti – ir net prašyti atleidimo – ir pasinaudoti šia patirtimi, kad atsiplėštum nuo kūrinių.

Girdi? „Kitoje padėtyje, kitoje vietoje, kitame poste, eidamas kitas pareigas padarytum kur kas daugiau gero. – Tam, ką dabar darai, nereikia talento!..“

Na o aš tau sakau: Dievui patinki ten, kur esi paskirtas... o tos ką tik šmėstelėjusios mintys aiškiai yra nelabojo pakuždėtos.

Ar tavo siela nedega troškimu, kad Dievas, tavo Tėvas, būtų patenkintas, kai ateis metas tave teisti?

Intencijos grynumas. Puikybės gundymus ir kūno smarkavimus greitai atpažįsti... Kovoji ir, malonės padedamas, nugali.

Tačiau motyvai, kurie ragina tave dirbti, net ir švenčiausiuose veiksmuose tau neatrodo aiškūs... ir girdi vidinį balsą, kuris tave verčia įžvelgti žmogiškus sumetimus... taip subtiliai, kad tavo sielon įsiskverbia nerimas, verčiąs galvoti, jog nedirbi taip, kaip reikėtų, – iš grynos Meilės, vien tiktai tam, kad atiduotum Dievui visą Jo garbę.

Kiekvieną kartą tuoj pat sureaguok ir tark: „Viešpatie, sau nenoriu nieko. Visa Tavo šlovei ir dėl Meilės“.

Menka tavoji meilė, jei nejauti užsidegimo gelbėti visas sielas. – Skurdi tavoji meilė, jei netrokšti savo beprotybe užkrėsti kitus apaštalus.

Viską, ką darote, darykite iš Meilės. Tada nebus mažų dalykų – viskas bus didinga. Atkaklumas mažuose dalykuose iš Meilės yra didvyriškumas.

Lai tau nebūna priešų. – Turėk tik draugus: draugus... iš dešinės, jei tau padarė ar norėjo padaryti gero, ir... iš kairės, jei tau pakenkė ar taikėsi pakenkti.

Pripažįstu savo nerangumą, mano Meile, kuris toks didelis... toks didelis, kad net tada, kai noriu glostyti, skaudinu. Sušvelnink mano sielos apraiškas: suteik man tvirto vyriškumo pilname gyvenime to kūdikiško jautrumo ir meilumo, kurio drauge su švelniu Meilės išsiliejimu bendraudami su tėvais turi vaikai.

Duris. Ir dar vienas...ir dar. Iškęsk! Argi nematai, kad esi toks mažas, jog savo gyvenime – savo kelelyje – gali paaukoti tik tuos mažus kryželius?

Be to, pažiūrėk: vienas kryžius ant kito – vienas dūris..., ir kitas..., koks kalnas!

Galų gale, vaike, sugebėjai padaryti didį dalyką: Mylėti.

Viešpatie, padaryk mus bepročiais ta užkrečiama beprotybe, kuri daugelį patrauktų į Tavo apaštalavimą.

Kalbėk su ypatinga pagarba, kada viršininkas dėl ko nors tariasi su tavim ir tu turi paprieštarauti jo nuomonei. Ir niekad neprieštarauk jam pavaldinių akivaizdoje, nors jis ir klystų.

Džiaukis, jei matai, kad kiti darbuojasi geruose apaštalavimo žygiuose. Ir prašyk jiems gausios Dievo malonės ir kad jie atsilieptų į tą malonę.

O tu ženk savuoju keliu: įtikink save, jog kito neturi.