Punktų sąrašas

Tuos žodžius, kurie tave sukrėtė per maldą, įsirėžk atmintin ir kartok neskubėdamas daug kartų per dieną.

Kartą man sakei, jog esi panašus į išklerusį laikrodį, kuris suskambina ne laiku: melsdamasis esi šaltas, sausas, nejautrus, o kita vertus, kai mažiausiai tikiesi, gatvėje tarp kasdienių rūpesčių, kai panyri į miesto gaudesį ir triukšmą ar susikaupi profesinio darbo tyloje, nejučia susivoki besimeldžiąs. Ne laiku? Nieko. Tik nepraleisk šitų savo laikrodžio dūžių tuščiai. Dvasia dvelkia, kur panorėjus.

Madrido frontas. Dvi dešimtys karininkų taurioje ir linksmoje draugijoje. Suskamba daina, kita, dar viena ir dar viena…

O jaunutis leitenantas tamsiais ūseliais tebegirdi tik pirmąją:

„Padalytosios širdys oi man nemielos;

atiduodamas savo duodu ją visą“.

„Kas per mano nenoras atiduoti visą širdį!“ Ir malda liejosi – ramia ir plačia tėkme.

Viena maldos siela sakydavo: Jėzus tebūnie mūsų intencijų tikslas, mūsų meilių Meilė; mūsų kalbų tema, mūsų veiksmų pavyzdys.

Ar matei, kaip dėkoja vaikai? Pasek jais, sakydamas Jėzui kaip jie sako, esant ir palankioms, ir nepalankioms aplinkybėms: „Koks Tu esi geras! Koks Tu geras!..“

Šie žodžiai, nuoširdžiai tariami, yra kūdikystės kelias, kuris nuves tave į ramybę, kur bus juoko ir verksmo su saiku ir be saiko – Meilės.