Punktų sąrašas

Neeikvok jėgų ir laiko, kurie yra iš Dievo, svaidydamas akmenis į pakely ant tavęs lojančius šunis. Nepaisyk jų.

Atmesk tuos skrupulus, kurie tau atima ramybę. Tai, kas vagia tavo sielos ramybę, – ne iš Dievo.

Dievui tave aplankius suprasi, kokie teisingi šie linkėjimai: duodu jums savo ramybę..., palieku jums savo ramybę..., tebūnie ramybė su jumis..., ir tai per pačią negandą.

Priprask daug sykių per dieną dėkodamas kelti savo širdį į Dievą. Kad duoda tau šio ir ano. Kad kas nors tave paniekino. Kad neturi, ko tau reikia, ar kad turi.

Kad savo Motiną, kuri yra ir tavo Motina, padarė tokią gražią. Kad sutvėrė saulę ir mėnulį, šį gyvūną ir tą augalą. Kad šį žmogų padarė iškalbingą, o tave – lėtakalbį.

Dėkok Jam už viską, nes visa yra gera.

Karas! „Karas turi antgamtinį tikslą, – sakai man, – pasauliui nežinomą: karas buvo mums…“

Karas – didžiausia lengvo kelio kliūtis. Bet vis tiek mes turėsime jį mylėti, kaip vienuolis kūno atgailą.

Tai buvo nesėkmė, žlugimas, nes praradai mūsų dvasią. Jau žinai, kad, vadovaujantis antgamtiniais motyvais, pabaiga (pergalė, pralaimėjimas? – niekai!) teturi vieną vardą: sėkmė.

Na ir kas, jei prieš tave eina visas pasaulis su visomis savo galybėmis? Pirmyn!

Kartok psalmės žodžius: „Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?.. Si consistant adversum me castra, non timebit cor meum – nors mane suptų priešai, mano širdis nedrebėtų“.

Sutinku: tas žmogus blogai su tavim pasielgė! Bet ar tu ne blogiau elgeisi su Dievu?

Jėzau, kur tik Tu praėjai, neliko nė vienos abejingos širdies. Arba Tave myli, arba Tavęs nekenčia.

Kai vyras apaštalas seka paskui Tave vykdydamas savo pareigą, ar galės mane nustebinti, – juk jis dar vienas Kristus! – kad sukelia panašią priešiškumo ar meilės reakciją?

Vėl! Sakė, rašė, už, prieš, geranoriškai ar ne visai, nutylėjo ir šmeižė, gyrė ir šlovino... kalbėjo nesąmones ir pagrįstus dalykus…

– Kvaily, paskutinis kvaily! Kai eini tiesiai link savo tikslo, galva ir širdis apsvaigusios Dievu, ar tau rūpi vėjo staugimas ar žiogo čirškimas, ar baubimas, urzgesys ar žvengimas?..

Beje... tatai neišvengiama: nenorėk laukams įstatyti duris.

Atsirišo liežuviai, ir tau teko pakęsti pažeminimus, kurie tave žeidė juo labiau, kad buvo netikėti.

Tau būtina antgamtiška reakcija yra atleisti – ir net prašyti atleidimo – ir pasinaudoti šia patirtimi, kad atsiplėštum nuo kūrinių.

Kai ateina kančia, panieka..., Kryžius, tu turi pasvarstyti: kas visa tai yra palyginti su tuo, ko nusipelniau?

Patiri didelę negandą? Slegia priešiškumas? Kartok, labai iš lėto, tartum skonėdamasis, šią stiprią ir vyrišką maldą:

„Teįvyksta, teišsipildo, tebūna pagirta ir amžinai garbinama virš visų dalykų teisingiausia ir mieliausia Dievo Valia. Amen. Amen“.

Užtikrinu tave, kad atgausi ramybę.