Punktų sąrašas

Nenugali savęs, nesi apsimarinęs, nes esi išpuikęs. Sakai, kad gyveni atgailos gyvenimą? Nepamiršk, jog puikybė gali derėti su atgaila. Ir dar: ar tavo širdgėla po nuopuolio, po kilnumo stokos yra tikras skausmas, ar tik pyktis, kad pasijunti toks menkas ir bejėgis?

Kaip toli esi nuo Jėzaus, jei nesi nuolankus..., nors ir kasdien vis smarkiau apmarintum savo kūną!

„Kiek daug esu skolingas Dievui kaip krikščionis! Mano neatsiliepimas į Jo malonę turint akivaizdžią skolą vertė mane pravirkti iš skausmo, iš Meilės skausmo. Mea culpa! (Esu kaltas!)“

Gerai, kad pripažįsti savo skolas, tik neužmiršk, kaip jos išmokomos: ašaromis... ir darbais.

Savo sąžinės patikrinimą visuomet užbaiki Meilės aktu – Meilės skausmu: už save, už visas žmonių nuodėmes... Ir mąstyk apie tėvišką Dievo rūpestį, kuris iš tavo kelio šalina kliūtis, kad nesukluptum.

Kaip mane liūdini, kad nesisieloji dėl savo lengvųjų nuodėmių! Nes iki tol nebūsi pradėjęs gyventi tikro vidinio gyvenimo.

Meilės skausmas. – Nes Jis yra geras. Yra tavo Draugas, paaukojęs už tave Gyvybę. Nes visa, ką tu turi gero, yra Jo. Nes taip Jį užgavai... Nes Jis tau atleido. Jis!.. atleido tau!!!

Verk, mano sūnau, iš Meilės skausmo.

Neužmiršk, kad Skausmas yra Meilės bandomasis akmuo.

Mūsų valia, malonės padedama, yra visagalė Dievo akivaizdoje. Taigi, turėdami omenyje tiek daug Viešpaties įžeidimo atvejų, jei tvirtai pasiryžę sakysime Jėzui, pavyzdžiui, važiuodami tramvajumi: „Mano Dieve, norėčiau ištarti tiek meilės ir atsiteisimo aktų, kiek kartų apsisuka kiekvienas šio vagono ratas“, tą pat akimirką Jėzaus akyse mes tikrai būsime Jį mylėję ir atsiteisę už nuodėmes, kaip šito troškome.

Šios „paikystės“ neišeina iš dvasinės kūdikystės ribų: tai amžinas nekalto vaiko ir tėvo, pamėlusio galvą dėl savo sūnaus, pašnekesys: „Pasakyk man, kiek mane myli?“ – Ir mažylis išskiemenuoja: „Daug mi–li–jo–nų!“