Punktų sąrašas

Kiek yra tokių, kurie tūkstančių nustebusių žiūrovų akivaizdoje leistųsi prikalami prie kryžiaus, o nemoka krikščioniškai pakęsti kasdienių skausmelių!

Beje, pagalvok, kas didvyriškiau.

Skaitėme – tu ir aš – apie ano Dievo žmogaus didvyriškai paprastą gyvenimą. Ir matėm jo ištisų mėnesių ir metų kovą (kokia jo dalinio sąžinės patikrinimo „apskaita“!) per pusryčius: vieną rytą laimėjo, kitą – pralaimėjo... Pasižymėdavo: „Nevalgiau sviesto... valgiau sviestą!“

O, kad ir mes – tu ir aš – išgyventume mūsų... sviesto „dramą“.

Šis antgamtinis elgimosi būdas yra tikra karo taktika. Karo veiksmus, vidinio gyvenimo kasdienius mūšius nukeli į pozicijas toli nuo pagrindinių savo tvirtovės sienų.

Ir priešas atskuba čionai: prie tavo mažų apsimarinimų, kasdienės maldos, tvarkingo darbo, tavo gyvenimo plano. Bet vargu ar jam pasiseks prasiveržti ligi didžiųjų, nors ir menkų, kad atlaikytų prieš tokį puolimą, tavo pilies bokštų. O jei ir pasiekia juos, tai jau išsikvėpęs.

Lengvosios nuodėmės sielai daro daug žalos. Todėl „Giesmių giesmėje“ Viešpats sako: Capite nobis vulpes parvulas, quae demoliuntur vineas – gaudykite mažąsias lapes, kurios drasko vynuogienojus.

Tenebūna tavo dorybė besigarsinanti dorybė.

Priešas tau šnibžda: „Argi tu paklusi net iki tokios „juokingos“ smulkmenos?“

Tu Dievo malonės padedamas atitarki: „Paklusiu, net iki šios didvyriškos smulkmenos“.

Tą dieną, kada pakyli nuo stalo nors be menkiausio apsimarinimo, žinok, kad valgei it pagonis.

Negali „pakilti“. – Nieko nuostabaus: anas nupuolimas!.. Būk ištvermingas ir „pakilsi“. Prisimink, ką sako vienas dvasinis autorius: tavo vargšė siela yra paukštis, kurio sparnai tebėra sulipę nuo purvo.

Tau trūksta dangaus saulių ir asmeninių pastangų, mažų ir nuolatinių, kad išrautum šiuos polinkius, šiuos įsivaizdavimus, šį nuliūdimą: tą lipnų purvą nuo savo sparnų.

Ir pasijusi laisvas. Jei būsi atkaklus – „pakilsi“.