Punktų sąrašas

Nuplėšk, Jėzau, tą nešvarią gašlumo pūlių plutą nuo mano širdies, kad siela pajustų Parakleto dvelksmą ir jam lengvai paklustų.

Matydamas skurdų medinį kryžių, vienišą, apleistą, bevertį... ir be Nukryžiuotojo, nepamiršk, kad šitas kryžius yra tavo kryžius, kasdienis, paslėptas nuo akių, be spindesio ir be paguodos..., laukiantis to trūkstamo Nukryžiuotojo, ir juo reikia būti tau.

Gerkime iki paskutinio lašo iš vargano nūdienio gyvenimo skausmo taurės. Ką reiškia pakentėti dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt metų, jei paskui laukia dangus per amžius, per amžius... per amžius!

Ir svarbiausia – dar geriau nei dėl šios priežasties, propter retributionem (dėl atlygio) – ką reiškia pakentėti, jei kenčiama Dievui, mūsų Viešpačiui, paguosti, pamaloninti, atsilyginimo dvasia, susivienijus su Juo ant Kryžiaus; vienu žodžiu, jei kenčiama dėl Meilės?..

Kiek yra tokių, kurie tūkstančių nustebusių žiūrovų akivaizdoje leistųsi prikalami prie kryžiaus, o nemoka krikščioniškai pakęsti kasdienių skausmelių!

Beje, pagalvok, kas didvyriškiau.

Jėzus kenčia, kad įvykdytų Tėvo Valią. O tu, kuris irgi nori vykdyti Švenčiausiąją Dievo Valią, sekdamas Mokytojo pėdomis, ar gali dejuoti kaip bendrakeleivę sutikęs kančią?

Jei suvoki, kad šios kančios, kūno ar dvasios, yra apsivalymas ir nuopelnas, laimink jas.

Kaip sukilniname skausmą skirdami jam deramą išpirkimo vietą dvasios gyvenime.

Kai ateina kančia, panieka..., Kryžius, tu turi pasvarstyti: kas visa tai yra palyginti su tuo, ko nusipelniau?

Kenti... ir nenorėtum dejuoti. Nieko, jei ir padejuosi, – tai natūrali mūsų vargšo kūno reakcija, – kad tik tavo valia norėtų, dabar ir visada, to, ko nori Dievas.

Netekęs bet kokios žmogiškos paguodos, likai vienišas, tartum pakibai ant siūlelio virš tamsios bedugnės. Nei tavo verksmo, nei tavo pagalbos šauksmų, regis, niekas neklauso.

Šį bejėgiškumą jauti visiškai pelnytai. Būk nuolankus, neieškok savęs, neieškok sau patogumų: mylėk Kryžių – jį nešti yra dar maža, – ir Viešpats išgirs tavo maldą. Ir nurims tavo juslės. Ir tavo širdis vėl užgis. Ir tu turėsi ramybę.

Nuoširdus nusilenkimas Dievo Valiai būtinai neša džiaugsmą ir ramybę: Kryžiaus laimę. Tada pasirodo, kad Kristaus jungas švelnus, o Jo našta nėra sunki.

Vaikiškos sielos paradoksai: kada Jėzus tau siunčia tai, ką pasaulis vadina sėkme, verk savo širdyje, galvodamas apie Jo gerumą ir savo blogumą; kada Jėzus tau siunčia tai, ką žmonės laiko nesėkme, džiaukis savo širdyje, nes Jis visuomet tau duoda, ko reikia, ir tai yra puiki valanda mylėti Kryžių.

Duris. Ir dar vienas...ir dar. Iškęsk! Argi nematai, kad esi toks mažas, jog savo gyvenime – savo kelelyje – gali paaukoti tik tuos mažus kryželius?

Be to, pažiūrėk: vienas kryžius ant kito – vienas dūris..., ir kitas..., koks kalnas!

Galų gale, vaike, sugebėjai padaryti didį dalyką: Mylėti.

Na štai: po tiek daug meldimo: „Kryžiaus, Viešpatie, Kryžiaus!“ – matyti, kad norėjai sau malonaus kryžiaus.