Punktų sąrašas

Nenuslėpk nuo savo Vadovo tų nelabojo užuominų. Tavo pergalė, kad prisipažinai, suteiks tau daugiau Dievo malonės. O be to, dabar gali remtis – siekdamas vis naujų pergalių – savo dvasios tėvo patarimo dovana ir maldomis.

Liūdi, esi prislėgtas. Manęs tai nestebina: tai dulkių debesis, tavo nupuolimo sukeltas. Bet gana! Argi malonės dvelksmas toli nenupūtė šio debesies?

Be to, tavo liūdesys, jei jo neatmeti, – lengvai gali virsti puikybės apsiaustu. Nejaugi iš tikro manei esąs tobulas ir nenuodėmingas?

Nieko nėra geresnio pasaulyje, kaip būti Dievo malonėje.

Quia hic homo coepit aedificare et non potuit consummare! – Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti!

Liūdnas įvertinimas, kuris, jei nenorėsi, nebus tau taikomas, nes turi visas priemones savo pašventinimo pastatui apvainikuoti: Dievo malonę ir savo valią.

Matydamas, kaip Dievo malonė kiekvieną dieną tave gelbsti nuo priešo tau paspęstų pinklių, tegul iš tavo širdies plūsta Meilė ir dėkingumas.

Ryžto! Tu gali! Ar nematei, ką padarė Dievo malonė iš ano Petro, miegaliaus, prieštarautojo ir bailio... ir ano Pauliaus, persekiotojo, nekentėjo ir užsispyrėlio?

Nusižeminęs maldauk Viešpatį, kad padidintų tavo tikėjimą. O tada naujoje šviesoje aiškiai atskirsi, kas yra pasaulio takai ir kas tavasis apaštalo kelias.

Nesutrik, jei, mąstydamas apie antgamtinio pasaulio nuostabų grožį, išgirsi kitą – tylų, įsiteikiantį – senojo žmogaus balsą.

Tai „mirties kūnas“, reikalaujantis prarastų privilegijų. Tau pakanka Dievo malonės: būk ištikimas ir laimėsi.

Palaimintos šios žemės nelaimės! Skurdas, ašaros, neapykanta, neteisingumas, negarbė... Visa galėsi Tame, kuris tave sustiprins.

Mūsų valia, malonės padedama, yra visagalė Dievo akivaizdoje. Taigi, turėdami omenyje tiek daug Viešpaties įžeidimo atvejų, jei tvirtai pasiryžę sakysime Jėzui, pavyzdžiui, važiuodami tramvajumi: „Mano Dieve, norėčiau ištarti tiek meilės ir atsiteisimo aktų, kiek kartų apsisuka kiekvienas šio vagono ratas“, tą pat akimirką Jėzaus akyse mes tikrai būsime Jį mylėję ir atsiteisę už nuodėmes, kaip šito troškome.

Šios „paikystės“ neišeina iš dvasinės kūdikystės ribų: tai amžinas nekalto vaiko ir tėvo, pamėlusio galvą dėl savo sūnaus, pašnekesys: „Pasakyk man, kiek mane myli?“ – Ir mažylis išskiemenuoja: „Daug mi–li–jo–nų!“