Punktų sąrašas

Ko tau įsižeisti dėl prasimanymų apie tave? Jei Dievas tave apleistų, būtų daug blogiau.

Atkakliai laikykis gėrio ir gūžtelk pečiais.

Esi smalsus, daug klausinėji, visur lendi, nuolat žvilgčioji pro kitų langus. Ar tau ne gėda net ydomis būti nevyriškam? Būk vyras ir norėk daugiau žinoti ne apie kitus, o apie save patį.

Dėkok, kaip už ypatingą malonę, už tą šventą pasibjaurėjimą.

Tvirtai ir griežtai pasiryžk: kada sulauki pagarbos ir pagyrimų, prisimink visa tai, dėl ko tau tenka gėdytis ir raudonuoti. Tai yra tavo dalia, o pagyrimai ir garbė – Dievo.

Prasiblaškyti. Atseit tau reikia prasiblaškyti, išplečiant akis, kad geriau matytum daiktų pavidalus, arba prisimerkiant dėl savo trumparegystės.

Visai užsimerk! Gyvenk vidinį gyvenimą, ir išvysi neregėtų spalvų ir perspektyvos, geresnio, naujo pasaulio stebuklus: ir bendrausi su Dievu..., ir pažinsi savo varganumą..., ir save sudievinsi..., tokiu dievinimu, kuris, priartindamas tave prie Tėvo, padarys tave geresniu tavo brolių žmonių broliu.

Vyk šalin tą neviltį, kurią tau sukelia savo menkystės suvokimas. Tiesa: ekonominiu požiūriu esi nulis, socialiniu – taip pat nulis, dar vienas – dorybėmis, ir dar vienas – talentais…

Tačiau šitų nulių kairėje yra Kristus... Ir koks didžiulis išeina skaičius!

Kai girdi triumfo plojimus, tegu tavo ausyse aidi ir juokas, kurį sukeli savo nesėkmėmis.

Nenorėk būti kaip ta paauksuota vėtrungė virš didelio pastato: kad ir kaip ji blizgėtų ir aukštai būtų, pastatas nuo to tvirtesnis nepasidarys.

Duok Dieve, kad tu būtum kaip senas tašytas akmuo, slypįs pamatuose, po žeme, kur niekas tavęs nemato: tavo dėka namas nesugrius.

Kuo labiau esu keliamas, mano Jėzau, tuo labiau mane nužemink mano širdyje, leisdamas pažinti, kas buvau ir kas būsiu, jei mane apleisi.

Neužmiršk, kad esi... šiukšlių dėžė. Todėl jei kartais dieviškasis Sodininkas imasi tavęs, tave išgramdo, išvalo... ir pripildo puikiausių žiedų, nei aromatu, nei spalvomis, kurios pagražina tavo bjaurumą, nėra ko tau didžiuotis.

Nusižemink: ar nežinai, kad esi atliekų indas?

Kada pats save pamatysi, koks esi, tau atrodys visai suprantama, kodėl tave niekina.

Jei save pažintum, džiaugtumeis esąs niekinamas, ir verktų tavo širdis dėl išaukštinimo bei pagyrimų.

Jei veiktum pagal kylančius iš širdies ir proto tau diktuojamus impulsus, nuolat gulėtum veidu į žemę, išsitiesęs, kaip nešvarus, šlykštus ir pasibjaurėtinas kirminas... prieš Viešpatį Dievą, kuris taip tave pakenčia.

Tu... puikuojies? – Kuo gi?