Punktų sąrašas

Gilioje tavo nuolankumo išraustoje duobėje atgaila užkask savo apsileidimus, įžeidimus ir nuodėmes. Taip sodininkas užkasa supuvusius vaisius, sausas šakeles ir nukritusius lapus po medžiu, kuris juos užaugino. Ir tai, kas buvo nevaisinga ar net kenkė, veiksmingai prisidės prie naujo derliaus.

Išmok iš nuopuolių semtis paskatų, iš mirties – gyvybės.

Liūdi, esi prislėgtas. Manęs tai nestebina: tai dulkių debesis, tavo nupuolimo sukeltas. Bet gana! Argi malonės dvelksmas toli nenupūtė šio debesies?

Be to, tavo liūdesys, jei jo neatmeti, – lengvai gali virsti puikybės apsiaustu. Nejaugi iš tikro manei esąs tobulas ir nenuodėmingas?

Tu gerai elgeisi... nors taip žemai puolei. Gerai elgeisi, nes nusižeminai, nes atsitiesei, nes prisipildei vilties, o viltis vėl atvedė tave prie Meilės.

Nenutaisyk tokio paikai apstulbusios minos: gerai elgeisi! Pakilai nuo žemės: surge! (kelkis), vėl suskambo galingas balsas, et ambula! (ir vaikščiok!) – O dabar kibk į darbą!

Gerai, o ką? Nesuprantu, kaip gali trauktis nuo šito darbo už sielas – nebent iš paslėptos puikybės: laikai save tobulu – dėl to, kad Dievo ugnis, kuri tave patraukė, be šviesos ir šilumos, įkvėpusių tavo entuziazmą, kartais pradeda rūkti, nes įrankis silpnas.

Nesisielok, kad kiti mato tavo klaidas. Skaudinti tau širdį turėtų Dievo įžeidimas ir blogas tavo pavyzdys.

Be to, tegu žino, koks esi, ir tegu tave niekina. Lai tavęs neliūdina, jei esi niekas, nes tuomet Jėzus turi tave visko pripildyti.

Esi nešvari ir puolusi dulkė. Nors Šventosios Dvasios dvelksmas iškeltų tave virš visų žemės dalykų ir leistų tau žibėti lyg auksui, aukštybėse savo menkyste atspindint Teisingumo Saulės karališkus spindulius, neužmiršk savo varganumo.

Vienas puikybės akimirksnis vėl numestų tave žemėn, ir nustotum buvęs šviesa, kad virstum purvu.

Nuolankiai pripažink savo silpnumą, kad galėtum drauge su Apaštalu tarti: cum enim infirmor, tunc potens sum – nes, būdamas silpnas, esu galingas.

„Tėve, kaip galite pakęsti tiek šiukšlių?“ – sakei man po gailesčio kupinos išpažinties.

Patylėjau galvodamas, kad jei tavo nuolankumas verčia tave jaustis šiukšle, šiukšlių krūva, mes dar galėsim iš to tavo varganumo padaryti kai ką didinga.

Dar vienas nuopuolis... ir koks nuopuolis! Pulti į neviltį? Ne: nusižeminti ir per Mariją, savo Motiną, šauktis Jėzaus Gailestingosios Meilės pagalbos. Tark miserere (pasigailėk) ir – aukštyn širdį! Kad pradėtum iš naujo.

Labai žemai nupuolei! Tai ir pradėk dėti pamatus nuo ten, iš apačios. Būk nuolankus. Cor contritum et humiliatum, Deus, non despides. Nepaniekins Dievas besigailinčios ir nuolankios širdies.

Kai nori ką nors atlikti gerai, labai gerai, pasirodo, jog tai atlikai blogiau. – Nusižemink prieš Jėzų, tardamas: „Matei, kaip viską blogai darau? Jei man smarkiai nepadėsi, bus dar blogiau!

Pasigailėk savo vaiko: žinai, kad kiekvieną dieną noriu įrašyti po didelį puslapį į savo gyvenimo knygą... Bet esu toks nerangus, kad jei Mokytojas nevedžioja mano rankos, vietoj grakščių lazdelių išeina keverzonės ir juoduliai, kurių niekam negalima rodyti.

Nuo šiol, Jėzau, visuomet rašysime abudu.“