Punktų sąrašas

Eik, pakiliai ir tarsi vaikas tark Jam: „Ką gi tokio man žadi duoti, jeigu „to“ iš manęs reikalauji?“

Būk dar drąsesnis ir, kai tau ko reikės, visuomet prisimindamas Marijos Fiat (tebūnie), ne prašyk, o sakyk tiesiai: „Jėzau, noriu to ir ano“, – nes taip prašo vaikai.

Būti mažam: didžioji drąsa yra vaikų bruožas. Kas prašo... mėnulio? – Kas nepaiso pavojų, kad tik pasiektų, ko nori?

„Įdiekite“ „tokiam“ vaikui daug Dievo malonės, norą vykdyti Jo Valią, daug meilės Jėzui, visą žmogiškąjį pažinimą, kiek tik jo gabumai leidžia priimti... ir turėsite pavaizduotą šiuolaikinių apaštalų būdą, tokį, kokio neabejotinai nori Dievas.

Kvailas vaike: tą dieną, kada nuslėpsi nuo savo dvasios Vadovo kokią nors savo sielos dalelę, jau nebebūsi vaikas, nes būsi praradęs paprastumą.

Vaikeli, aukok Jam kas dieną... net ir savo silpnybes.

Būk mažas, labai mažas, dvejų metų, daugiausia trejų. Nes vyresni vaikai jau būna šelmiai, kurie neįtikimais melais nori apgauti savo tėvus.

Tai todėl, kad jie turi polinkį į pikta, fomes peccati – nuodėmės akstiną, tačiau jiems trūksta blogio patirties, kurios įgis su mokėjimu nusidėti, kad tariama teisybe galėtų pridengti savo apgaulių nenuoširdumą.

Jie jau prarado paprastumą, o paprastumas nepakeičiamas, kad Dievo akivaizdoje būtume vaikai.

Drąsus vaike, šauk: Kokia šventosios Teresės meilė! Koks šventojo Ksavero stropumas! Koks šaunus vyras yra šventasis Paulius! – Ak, Jėzau, štai aš... myliu Tave labiau nei Paulius, Ksaveras ir Teresė!

Šitas nusiminimas, kurį sukelia tavo kilnumo stoka, tavo nuopuoliai, tavo atsitraukimai – gal tik tariami, – dažnai tau daro įspūdį, kad sudaužei kažką labai vertinga (savo pašventinimą).

Nesikrimsk: pritaikyk antgamtiniam gyvenimui tą taktiką, kokią tokiais atvejais naudoja atviraširdžiai vaikai.

Štai jie sudaužė – beveik visuomet per neatsargumą – kokį tėvo labai vertinamą daiktą. Dėl to gailisi, galbūt verkia, bet... pasiguosti dėl savo bėdos eina pas daikto, kurį per neapdairumą padarė netinkamą, savininką..., ir tėvas užmiršta sunaikinto daikto vertę – nors ji būtų ir didelė – ir švelnumo sklidinas ne tik atleidžia, bet dar ir paguodžia bei padrąsina mažylį. Mokykis.

Būti atkakliam. Vaikas, kuris beldžiasi į duris, beldžiasi sykį ir dusyk, ir daug sykių... stipriai ir ilgai, visai nesigėdydamas! Ir tas, kuris susierzinęs išeina atidaryti, lieka nuginkluotas įkyraus kūdikio naivumo... Taip ir tu su Dievu.

Dėkojant Jam po Komunijos, pirmiausia, kas nesulaikomai veržiasi pro tavo lūpas, yra prašymas: Jėzau, duoki man šitą; Jėzau, šitą sielą; Jėzau, šitą darbą.

Nesirūpink ir neprievartauk savęs: ar nematai, kaip, kadangi tėvas geras, o mažasis sūnus paprastas ir drąsus, mažylis kiša rankutes savo tėvo kišenėn ieškodamas skanėstų pirmiau, nei pabučiuoja jį pasveikindamas. Vadinasi…