Punktų sąrašas

Šventa begėdystė yra „kūdikio gyvenimo“ bruožas. Kūdikis dėl nieko nesirūpina. Jo silpnybės, natūralios silpnybės pasireiškia paprastai, nors ir visas pasaulis į jį stebeilytųsi.

Ta begėdystė dvasios gyvenime verčia daryti tokias išvadas: gyrimas, panieka; išaukštinimas, pasityčiojimas; garbė, negarbė; sveikata, ligotumas; turtas, neturtas; grožis, bjaurumas... Na, gerai, bet argi tai svarbu?

Ar ne tiesa, Viešpatie, kad Tave labai paguodė ano suaugusio vaiko paprastumas, kai jis, susikrimtęs, kad reikia paklusti nemaloniame ir savaime atgrasiame dalyke, tyliai Tau sakė: „Jėzau, kad tik aš atrodyčiau patenkintas!“?

Dvasiniame kūdikystės gyvenime „vaikų“ sakomi ar daromi dalykai niekad nėra vaikiškos kvailystės.

Nepamiršk, paikas vaike, kad Meilė tave padarė visagalį.

Vaike: neprarask savo mielo papročio „šturmuoti“ Tabernakulius.

Kai tave vadinu „geru vaiku“, nemanyk, kad įsivaizduoju tave užguitą, baikštų. Jei nesi vyriškas ir... normalus, užuot buvęs apaštalu, būsi juoką kelianti karikatūra.

Geras vaike, daugsyk per dieną sakyk Jėzui: myliu Tave, myliu Tave, myliu Tave…

Kada tave spaudžia tavo menkystės, nesisielok. Girkis savo negaliomis kaip šventasis Paulius, nes vaikai gali mėgdžioti suaugusius be baimės apsijuokti.

Tegu tavo trūkumai bei netobulumai ir net rimti nupuolimai neatitolina tavęs nuo Dievo. Silpnas vaikas, jei yra galvotas, stengiasi būti arti savo tėvo.

Nesikrimsk, jei pasitaiko supykti vykdant tas mažas užduotis, kurias Jis tavęs prašo atlikti. Tu dar šypsosies!…

Ar nematai, kaip nenoriai naivus vaikas atiduoda savo tėvui, kuris jį bando, skanėstą?

Bet vis dėlto duoda: meilė laimėjo.

Kai nori ką nors atlikti gerai, labai gerai, pasirodo, jog tai atlikai blogiau. – Nusižemink prieš Jėzų, tardamas: „Matei, kaip viską blogai darau? Jei man smarkiai nepadėsi, bus dar blogiau!

Pasigailėk savo vaiko: žinai, kad kiekvieną dieną noriu įrašyti po didelį puslapį į savo gyvenimo knygą... Bet esu toks nerangus, kad jei Mokytojas nevedžioja mano rankos, vietoj grakščių lazdelių išeina keverzonės ir juoduliai, kurių niekam negalima rodyti.

Nuo šiol, Jėzau, visuomet rašysime abudu.“

Pripažįstu savo nerangumą, mano Meile, kuris toks didelis... toks didelis, kad net tada, kai noriu glostyti, skaudinu. Sušvelnink mano sielos apraiškas: suteik man tvirto vyriškumo pilname gyvenime to kūdikiško jautrumo ir meilumo, kurio drauge su švelniu Meilės išsiliejimu bendraudami su tėvais turi vaikai.