Punktų sąrašas

Nesileiski su geidulingumu į kalbas – nepaisyk jo.

Atsipalaiduok nuo kūrinių, kol liksi be jų nuogas. Nes velnias, – sako popiežius šventasis Grigalius, – nieko savo neturi šiame pasaulyje, ir kovon stoja nuogas. Jei apsirengęs eisi prieš jį į kovą, greit parkrisi, nes turės už ko tave nučiupti.

Kaip gyvuoja toji širdis? Nesirūpink: šventieji, kurie buvo visiškai normalios būtybės, tokios kaip tu ir kaip aš, jautė šituos „natūralius“ polinkius. O jei nebūtų jautę, jų „antgamtinis“ atsakas išlaikyti širdį – sielą ir kūną – vien Dievui, užuot atidavus ją kokiam kūriniui, mažai tebūtų turėjęs nuopelnų.

Todėl jei matomas kelias, manau, kad širdies silpnybė neturi būti kliūtis pasiryžusiai ir „stipriai įsimylėjusiai“ sielai.

Naudokis šventomis „žmonių išmonėmis“, kurias tau patariau, kad neprarastum Dievo artumo jausmo: tai trumpos maldelės, Meilės ir atsiteisimo aktai, dvasinės komunijos, žvilgsniai į Mergelės Marijos paveikslą…

Kad žmogaus gyvenimas žemėje yra kareiviavimas, Jobas yra pasakęs prieš daug šimtmečių. Tačiau tebėra patogumų mėgėjų, kurie šito dar nežino.

Tu man rašei, o aš cituoju: „Mano džiaugsmas ir mano taika. Niekad negalėsiu tikrai džiaugtis, jei neturėsiu taikos. O kas yra taika? Kažkas labai susijusio su karu. Taika – pergalės pasekmė. Taika reikalauja iš manęs nuolatinės kovos. Be kovos taikos neturėsiu“.

Kaip tau nepasisekė! – Mums niekuomet negali nepasisekti. Visiškai ir visame kame pasikliovei Dievu. Taip pat neatmetei nė vienos žmogiškos priemonės.

Įsitikink šia tiesa: dabar ir šiuo atveju tavo sėkmė ir buvo patirti nesėkmę. Dėkok Viešpačiui ir pabandyk iš naujo!

Mylėk Dievo Motiną. O Ji tau gausiai išprašys malonių, kad galėtum laimėti kasdienę savo kovą. Ir nieko nelaimės nelabasis iš tų ydingų dalykų, kurie kyla ir kyla virdami tavyje, grasindami savo aštraus kvapo puvėsiuose paskandinti didžiuosius idealus ir tauriuosius paliepimus, kuriuos pats Kristus įdiegė tavo širdin. Serviam! (Tarnausiu!)

Nesutrik, jei, mąstydamas apie antgamtinio pasaulio nuostabų grožį, išgirsi kitą – tylų, įsiteikiantį – senojo žmogaus balsą.

Tai „mirties kūnas“, reikalaujantis prarastų privilegijų. Tau pakanka Dievo malonės: būk ištikimas ir laimėsi.

„Nemoku savęs nugalėti!“ – rašei man nusiminęs. Atsakau: o ar tikrai stengeisi?