Punktų sąrašas

Rašei man: „Paprastumas yra tarsi tobulumo druska. O man kaip tik jo trūksta. Bet noriu jo įgyti su Jo ir jūsų pagalba“. Nei Jo, nei manosios pagalbos tau nepritrūks. Nusistatyk priemones ir veikimo būdą.

Quia hic homo coepit aedificare et non potuit consummare! – Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti!

Liūdnas įvertinimas, kuris, jei nenorėsi, nebus tau taikomas, nes turi visas priemones savo pašventinimo pastatui apvainikuoti: Dievo malonę ir savo valią.

Priemonės? Jos tokios pat, kaip ir Petro bei Pauliaus, Domininko ir Pranciškaus, Ignoto ir Ksavero: Krucifiksas ir Evangelija.

O gal tau jos atrodo per menkos?

Gerai, kad apaštalaudamas remiesi – turi remtis – savo žemiškomis priemonėmis (2+2=4), tačiau niekad neužmiršk, kad, laimė, turi įtraukti dar vieną dėmenį: Dievas + 2 + 2…

Taigi esi... niekas. O kiti padarė – ir tebedaro – nuostabių dalykų organizuodami, panaudodami spaudą, propagandą. Ir jie turi visas reikiamas priemones, o tu kol kas neturi jokių? – Gerai, tada prisimink Ignotą.

Nemokša tarp daktarų Alkalos mieste. Vargeta, skurdžius tarp Paryžiaus studentų. Persekiojamas, šmeižiamas…

Štai toks yra kelias: mylėk, tikėk ir... kentėk: tavo Meilė, tavo Tikėjimas ir tavo Kryžius yra patikimos priemonės, leidžiančios paversti darbais ir amžinai išsaugoti apaštalavimo įkarštį, kuris dega tavo širdyje.

Norėjai į savo apaštalavimą įtraukti aną mokytą žmogų, tą kitą įtakingąjį, aną kupiną apdairumo ir dorybių.

Melskis, aukok aukas ir veik juos savo pavyzdžiu ir savo žodžiu. – Neateina! – Neprarask dvasios ramybės: vadinasi, jų nereikia.

Ar manai, kad nebuvo mokytų, įtakingų, protingų ir dorybingų Petro amžininkų, kurie būtų galėję apaštalauti, ne tik pirmieji dvylika?

Vadai!.. Stiprink savo valią, kad Dievas tave padarytų vadu.

Ar nepastebi, kaip elgiasi prakeiktos slaptosios draugijos? Niekad jos nepalenkė savo pusėn masių. Savo irštvose išugdo keletą žmonių – demonų, kurie sužadina ir sukelia minias, sumaišydami joms protą, kad priverstų sekti paskui save į visų riaušių bedugnę... į pragarą. Jos neša prakeiktą sėklą.

Tu, jeigu panorėsi..., neši Dievo žodį, tūkstantįkart palaimintą, kuris negali neišsipildyti. Jei esi kilniaširdis..., jei atsidėkoji savęs pašventinimu, laimėsi jį kitiems: Kristaus karaliavimas bus omnes cum Petro ad Iesum per Mariam (visi su Petru prie Jėzaus per Mariją).

Kokie pokalbiai! Kokia vulgarybė ir kokia... šlykštybė! Ir turi su jais bendrauti įstaigoje, universitete, operacinėje... pasaulyje.

Jei mandagiai prašai, kad nutiltų, šaiposi iš tavęs. Jei nutaisai rūškaną veidą, dar labiau užsispiria. Jei eini sau, kalba toliau.

Išeitis tokia: pirmiausia pavesti juos Dievo globai ir Jam atsiteisti; paskui... drąsiai stoti akis į akį ir griebtis „aštrių žodžių apaštalavimo“. – Kai tave pamatysiu, repertuarą pasakysiu tau į ausį.

Kryžius ant tavo krūtinės? – Gerai. Bet ir... Kryžius ant tavo pečių, Kryžius tavo kūne, Kryžius tavo prote. – Taip gyvensi dėl Kristaus, su Kristumi ir Kristuje: tik tuomet būsi apaštalas.

Jei šiame pasaulyje norite atsiduoti Dievui, užuot tapę mokyti (moterims nereikia būti mokytoms, pakanka, kad būtų protingos)¹, verčiau būkite dvasingi, artimai susivieniję su Viešpačiu per maldą; nešiokite nematomą apsiaustą, dengiantį jūsų jusles ir galias, visas kartu ir kiekvieną skyriumi – melstis, melstis ir melstis; išpirkti, išpirkti ir išpirkti.

Reikia, kad būtum „Dievo žmogus“, vidaus gyvenimo žmogus, maldos ir aukos žmogus. Tavo apaštalavimas turi būti tavo gyvenimo „iš vidaus“ perteklius.