Punktų sąrašas

Įprask sakyti „Ne“.

Tas taiklus žodis, sąmojis, kurio nepasakei, maloni šypsena tiems, kurie tave trukdo; ta tyla, kai tave neteisingai kaltina; švelnus tavo pokalbis su įkyruoliais ir išsišokėliais; kasdieninis žmonių, kurie gyvena kartu su tavimi, atgrasių ir erzinančių elgesio smulkmenų nutylėjimas. Tatai, jei atkakliai ir ištvermingai daroma, yra tikrasis vidinis apsimarinimas.

Nesakyk: tas žmogus man įgrysta. Galvok: tas žmogus mane daro šventą.

Nepraleisk progos atsisakyti savo nuomonės. Sunku, tačiau kaip tai malonu Dievo akims!

Vidinis apsimarinimas. Netikiu tavo vidiniu apsimarinimu, jei matau, kad niekini juslių apmarinimą ir pats to nesiimi.

Vieną sielą, turėjusią šiurkštų, ūmaus būdo tiesioginį viršininką, Viešpats išmokė sakyti: Dėkoju, mano Dieve, už tą tikrai dievišką dovaną, nes kurgi rasčiau kitą tokį, kuris už kiekvieną paslaugą man atsimokėtų spyriais?

Susilaikyk nuo neigiamos kritikos: jei negali pagirti, tylėk.

Niekada nekalbėk blogai apie savo brolį, nors turėtum aibę priežasčių. Pirmiausia eik prie Tabernakulio, paskui eik pas kunigą, savo dvasios tėvą, ir palengvink savo širdgėlą išsipasakodamas ir jam. Daugiau niekam.

Apkalbos yra piktšašiai, kurie teršia ir sunkina apaštalavimą. Jos prieštarauja artimo meilei, atima jėgas, vagia ramybę ir pradangina vienybę su Dievu.

Pamačius, kam daugelis skiria visą gyvenimą (ištisai vien šnekoms, šnekoms, šnekoms su visomis jų pasekmėmis), man atrodo, kad daug reikalingesnė ir mielesnė yra tyla. Ir labai gerai suprantu, kam prašai ataskaitos, Viešpatie, už kiekvieną tuščią žodį.

Daug lengviau pasakyti nei padaryti. Tu, kuris turi aštrų it kirvis liežuvį, ar bandei nors sykį, kad ir atsitiktinai, gerai padaryti tai, ką kiti, tavo „autoritetinga“ nuomone, padaro ne taip gerai?

Tai vadinasi: paskalos, apkalbos, intrigos, kiršinimas, gandai, liežuvavimas, pinklės. O gal net šmeižtas? Niekšybė?

Sunku išvengti, kad „teisėjavimas“ tų, kurie neturi jokios dingsties tatai daryti, galiausiai nevirstų „kūmučių užsiėmimu“.