Punktų sąrašas

Tegul nebūna tavo gyvenimas bevaisis. Būk naudingas. Nusikratyk snaudulio. Spinduliuok savo tikėjimo ir meilės šviesa. Savo apaštališku gyvenimu nuvalyk lipnius ir purvinus pėdsakus, kuriuos paliko netyri neapykantos sėjėjai. Ir visus žemės kelius uždek Kristaus ugnimi, kurią nešioji savo širdyje.

Man patinka, kad gyveni tokiomis „atsiteisimo ambicijomis“. Sakei – už pasaulį!

Gerai. Tačiau pirmiausia – už savo dvasinę šeimą, giminaičius, šalies, kuri yra mūsų Tėvynė, žmones.

Juo apaštalas yra arčiau Dievo, juo labiau jaučiasi esąs visuotinis: širdis plečiasi, kad visus ir visa apimtų jos troškimas padėti pasaulį prie Jėzaus kojų.

Tarp savųjų, apaštalo siela, esi akmuo, nukritęs į ežerą. Savo pavyzdžiu ir žodžiu sukelk pirmąjį ratilą..., o šis sukels kitą..., ir kitą, ir kitą... Kaskart vis platesnį.

Ar dabar supranti savo misijos didingumą?

Rašai man: „Toks didelis noras, kurį visi turime, kad „tai“ sektųsi ir plėstųsi, regis, ima virsti nekantrumu. Kada gi sprogs, kada pratrūks..., kada pamatysime pasaulį esant mūsų?“

Ir priduri: „Noras neliks bevertis, jei jį išliesime Viešpačiui „priversti“, prie Jo pristodami: tada būsime šauniai panaudoję laiką“.

Tu teisus. „Nuo viršūnės, – rašai man, – visur, kiek tik akys užmato, – daugelio kilometrų spinduliu – nematyti nė vienos lygumos: už kiekvieno kalno – kitas. Kai kur, rodos, kraštovaizdis susilygina, tačiau miglai išsisklaidžius atsidengia lig tol paslėptas kalnynas“.

Toks yra ir turi būti tavo apaštalavimo horizontas: reikia apkeliauti pasaulį. Tačiau nėra jums nutiestų kelių... Juos patys išminsit per kalnus, išmušit juos savo žingsniais.