Punktų sąrašas

Sakai, nemoki melstis? Stok Dievo akivaizdon, ir kai tik ištarsi: „Viešpatie, nemoku melstis!...“, neabejok – tu jau pradėjai melstis.

Rašai man: „Melstis – tai kalbėti su Dievu. Bet – apie ką?“

Apie ką? Apie Jį, apie save: – džiaugsmą, liūdesį, sėkmes ir nesėkmes, kilnius tikslus, kasdienius rūpesčius..., silpnybes! Taip pat ir padėkos žodžius, ir prašymus, Meilę ir atsiteisimą.

Trumpai tariant, pažinti Jį ir pažinti save – „bendrauti!“

Et in meditatione mea exardescit ignis – ir man bemąstant užsidegė ugnis. Todėl ir eini į maldą: kad taptum laužu, gyva liepsna, skleidžiančia šilumą bei šviesą.

Todėl, kai nebežinosi kaip žengti pirmyn, kai pajusi, kad gęsti, nes pritrūkai ugniai kvapių malkų, mesk trumpučių poterių ir karštų trumpų maldų šakas bei lapus, kurie palaikys ugnį. Ir būsi gerai panaudojęs laiką.

Nežinai, ką maldoj sakyti Viešpačiui. Nieko neprisimeni, nors iš tiesų norėtum su Juo pasitarti dėl daugelio dalykų. Tai va: pasižymėk per dieną klausimus, kuriuos norėtum apmąstyti Dievo akivaizdoje. Ir paskui su tais užrašais eik melstis.

Eidamas melstis, tvirtai pasiryžk, kad neilginsi maldos, kai ji teikia paguodą, ir netrumpinsi, kai ji atrodo sausa.

Nesakyk Jėzui, kad maldoj lauki paguodos. Jei tau tai suteikiama, – padėkok. Visuomet Jam sakyk, kad trokšti ištvermės.

Tavo protas nepaslankus, neveiklus; dedi tuščias pastangas rikiuoti mintis Dievo akivaizdoje: tikras atbukimas!

Nei tu stenkis, nei tu rūpinkis. Klausyk atidžiai: atėjo tavo širdies valanda.

Kartą man sakei, jog esi panašus į išklerusį laikrodį, kuris suskambina ne laiku: melsdamasis esi šaltas, sausas, nejautrus, o kita vertus, kai mažiausiai tikiesi, gatvėje tarp kasdienių rūpesčių, kai panyri į miesto gaudesį ir triukšmą ar susikaupi profesinio darbo tyloje, nejučia susivoki besimeldžiąs. Ne laiku? Nieko. Tik nepraleisk šitų savo laikrodžio dūžių tuščiai. Dvasia dvelkia, kur panorėjus.

Krikščionio malda niekada nėra monologas.

Neapleisk dvasinio skaitymo. Knygos išugdė daug šventųjų.

Tam, kuris myli Jėzų, malda, net sausa malda, teikia saldybę, kuri visada padaro galą širdgėlai; į maldą tas eina su tokiu goduliu, su kuriuo vaikas siekia cukraus, išgėręs karčių vaistų.

Labai paviršutiniškai supranti apie savo kelią, jeigu jausdamasis atvėsęs manai, jog esi jį praradęs: tai išbandymo valanda, todėl iš tavęs atimtos visos juntamos paguodos.