Punktų sąrašas

Gilioje tavo nuolankumo išraustoje duobėje atgaila užkask savo apsileidimus, įžeidimus ir nuodėmes. Taip sodininkas užkasa supuvusius vaisius, sausas šakeles ir nukritusius lapus po medžiu, kuris juos užaugino. Ir tai, kas buvo nevaisinga ar net kenkė, veiksmingai prisidės prie naujo derliaus.

Išmok iš nuopuolių semtis paskatų, iš mirties – gyvybės.

Reikia būti įsitikinusiems, kad Dievas nuolat esti greta. – Gyvename, tarsi Viešpats būtų toli, ten, kur spindi žvaigždės, ir niekaip neįsisąmoniname, kad Jis visuomet yra ir šalia mūsų.

Ir yra lyg mylintis Tėvas – kiekvieną mūsų myli labiau, negu visos pasaulio motinos gali mylėti savo vaikus, – myli padėdamas mums, įkvėpdamas, laimindamas... ir atleisdamas.

Kiek kartų išlyginome raukšles mūsų tėvų kaktose, kai po kokios išdaigos jiems sakėme: „Daugiau taip nebedarysiu!“ O gal net tą pačią dieną vėl prasižengėme... Ir mūsų tėvas, nutaisęs rūstų balsą ir rimtą veidą, mus bara, tačiau sykiu jo širdis suminkštėja, nes pažįsta mūsų silpnybes: „Vargšas berniukas, – galvoja jis, – kaip jis stengiasi gerai elgtis!“

Būtina pripildyti savo širdį tvirto tikėjimo ta mintimi, kad Viešpats, kuris yra su mumis ir danguje, yra labai geras mūsų Tėvas.

Pasvarstyk, kokias gailesčio gelmes turi Dievo teisingumas! Žmonių teismuose baudžiamas tas, kuris prisipažįsta kaltas, o dieviškajame jam dovanojama.

Tebūnie palaimintas šventasis Atgailos sakramentas!

Induimini Dominum Iesum Christum – apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi, – taip romiečiams sakė šventasis Paulius. Atgailos (Sutaikinimo) sakramente mes, tu ir aš, kaip tik ir apsivelkame Jėzumi Kristumi bei Jo nuopelnais.

Prireikus visada stenkis tave užgavusiems atleisti išsyk, nes, kad ir kokia didelė žala ar užgaulė būtų tau padaryta, Dievas tau daugiau atleido.

Sutinku: tas žmogus blogai su tavim pasielgė! Bet ar tu ne blogiau elgeisi su Dievu?

Esi kupinas negalių. Kasdien jas vis aiškiau matai. Tačiau tegu jos tavęs negąsdina. Viešpats gerai žino, kad tu negali duoti daugiau vaisių.

Dėl tavo netyčinių suklupimų – vaiko suklupimų – tavo Tėvas Dievas dar labiau tavim rūpinasi, o tavo Motina Marija nepaleidžia tavęs iš savo meilios rankos: pasinaudok tuo, ir kai Viešpats kasdien tave pakelia nuo žemės, apkabink Jį visomis savo jėgomis ir priglausk savo varganą galvą prie Jo atvertos krūtinės, kad Jo mieliausios Širdies plakimas galutinai tave išvarytų iš proto.

Šitas nusiminimas, kurį sukelia tavo kilnumo stoka, tavo nuopuoliai, tavo atsitraukimai – gal tik tariami, – dažnai tau daro įspūdį, kad sudaužei kažką labai vertinga (savo pašventinimą).

Nesikrimsk: pritaikyk antgamtiniam gyvenimui tą taktiką, kokią tokiais atvejais naudoja atviraširdžiai vaikai.

Štai jie sudaužė – beveik visuomet per neatsargumą – kokį tėvo labai vertinamą daiktą. Dėl to gailisi, galbūt verkia, bet... pasiguosti dėl savo bėdos eina pas daikto, kurį per neapdairumą padarė netinkamą, savininką..., ir tėvas užmiršta sunaikinto daikto vertę – nors ji būtų ir didelė – ir švelnumo sklidinas ne tik atleidžia, bet dar ir paguodžia bei padrąsina mažylį. Mokykis.

Tu išklydai iš kelio ir negrįžai, nes tau buvo gėda. Bet logiškiau būtų gėdytis nepasitaisius.