Punktų sąrašas

Nenugali savęs, nesi apsimarinęs, nes esi išpuikęs. Sakai, kad gyveni atgailos gyvenimą? Nepamiršk, jog puikybė gali derėti su atgaila. Ir dar: ar tavo širdgėla po nuopuolio, po kilnumo stokos yra tikras skausmas, ar tik pyktis, kad pasijunti toks menkas ir bejėgis?

Kaip toli esi nuo Jėzaus, jei nesi nuolankus..., nors ir kasdien vis smarkiau apmarintum savo kūną!

Gilioje tavo nuolankumo išraustoje duobėje atgaila užkask savo apsileidimus, įžeidimus ir nuodėmes. Taip sodininkas užkasa supuvusius vaisius, sausas šakeles ir nukritusius lapus po medžiu, kuris juos užaugino. Ir tai, kas buvo nevaisinga ar net kenkė, veiksmingai prisidės prie naujo derliaus.

Išmok iš nuopuolių semtis paskatų, iš mirties – gyvybės.

Tas Kristus, kurį regi, nėra Jėzus. Geriausiu atveju – tai tik apgailėtinas vaizdas, kokį tegali susidaryti tavo užtemusios akys.

Apsivalyk. Nuolankumu ir atgaila nuskaidrink savo žvilgsnį. Po to... netrūks tau Meilės skaidrios šviesos. Ir turėsi tobulą regėjimą. Tavo matomas vaizdas bus tikras: tai Jis!

Jėzus kenčia, kad įvykdytų Tėvo Valią. O tu, kuris irgi nori vykdyti Švenčiausiąją Dievo Valią, sekdamas Mokytojo pėdomis, ar gali dejuoti kaip bendrakeleivę sutikęs kančią?

Dingstis atgailai? Atsiteisimas, atsilyginimas, prašymas, dėkojimas – būdas žengti į priekį... – už save, už mane, už kitus, už šeimą, už savo šalį, už Bažnyčią... Ir tūkstantis kitų motyvų.

Nesistenk būti vyresnis. Buk vaikas, visada vaikas, net jei ir miršti nuo senatvės. Kada vaikas užkliūva ir parpuola, nieko tai nestebina...: jo tėvas skuba jį pakelti.

Kada užkliūva ir parpuola vyresnis, pirmoji reakcija būna juokas. Kartais po šio pirmo impulso juokingumas užleidžia vietą gailesčiui. Tačiau vyresnieji turi atsikelti patys.

Tavo liūdna kasdienė patirtis pilna klaidų ir parpuolimų. Kas iš tavęs būtų, jei kiekvieną kartą netaptum vis labiau vaikas?

Nesistenk būti vyresnis. Būk vaikas, ir kai suklupsi, tave pakels tavo Tėvo Dievo ranka.

Esi kupinas negalių. Kasdien jas vis aiškiau matai. Tačiau tegu jos tavęs negąsdina. Viešpats gerai žino, kad tu negali duoti daugiau vaisių.

Dėl tavo netyčinių suklupimų – vaiko suklupimų – tavo Tėvas Dievas dar labiau tavim rūpinasi, o tavo Motina Marija nepaleidžia tavęs iš savo meilios rankos: pasinaudok tuo, ir kai Viešpats kasdien tave pakelia nuo žemės, apkabink Jį visomis savo jėgomis ir priglausk savo varganą galvą prie Jo atvertos krūtinės, kad Jo mieliausios Širdies plakimas galutinai tave išvarytų iš proto.

Kai vaikiška siela kreipiasi į Viešpatį melsdama atleidimo, gali būti tikra, jog greitai matys savo prašymą išpildytą: Jėzus nuims nuo sielos nešvarią praeities negalių sukrautą naštą, paims negyvą svorį, visų nešvarumų liekaną, traukiantį prie žemės; toli nuo vaiko nusvies visą žemišką jo širdies balastą, kad jis pakiltų ligi Dievo Didybės ištirpti gyvoje Meilės, kuri Jis yra, liepsnoje.