Punktų sąrašas

Vaikai... Kaip jie stengiasi garbingai elgtis tėvams matant!

Ir Karalių vaikai, kai yra savo tėvo Karaliaus akivaizdoje, kaip jie stengiasi būti karališkai orūs!

O tu... ar nežinai, kad visuomet esi Didžiojo Karaliaus, Dievo, savo Tėvo, akivaizdoje?

Reikia būti įsitikinusiems, kad Dievas nuolat esti greta. – Gyvename, tarsi Viešpats būtų toli, ten, kur spindi žvaigždės, ir niekaip neįsisąmoniname, kad Jis visuomet yra ir šalia mūsų.

Ir yra lyg mylintis Tėvas – kiekvieną mūsų myli labiau, negu visos pasaulio motinos gali mylėti savo vaikus, – myli padėdamas mums, įkvėpdamas, laimindamas... ir atleisdamas.

Kiek kartų išlyginome raukšles mūsų tėvų kaktose, kai po kokios išdaigos jiems sakėme: „Daugiau taip nebedarysiu!“ O gal net tą pačią dieną vėl prasižengėme... Ir mūsų tėvas, nutaisęs rūstų balsą ir rimtą veidą, mus bara, tačiau sykiu jo širdis suminkštėja, nes pažįsta mūsų silpnybes: „Vargšas berniukas, – galvoja jis, – kaip jis stengiasi gerai elgtis!“

Būtina pripildyti savo širdį tvirto tikėjimo ta mintimi, kad Viešpats, kuris yra su mumis ir danguje, yra labai geras mūsų Tėvas.

„Tėve, galvojau apie tai, ką jūs man sakėte, – kalbėjo anas berniokas, geras Madrido universiteto studentas (kur jis dabar?), – kad esu Dievo sūnus! Susizgribau gatvėje: galva aukštai iškelta, viduje – puikybė... Dievo sūnus!“

Ramia sąžine patariau jam ugdyti tą „puikybę“.

Vaikeli, aukok Jam kas dieną... net ir savo silpnybes.

Geras vaike, daugsyk per dieną sakyk Jėzui: myliu Tave, myliu Tave, myliu Tave…

Fiziškai darbo išvargintas, tu nebeįstengi melstis. Bet visuomet esi savo Tėvo akivaizdoje. Jei nekalbi Jam, pažvelk į Jį kartkartėmis kaip mažas vaikas... ir Jis tau nusišypsos.

Mūsų valia, malonės padedama, yra visagalė Dievo akivaizdoje. Taigi, turėdami omenyje tiek daug Viešpaties įžeidimo atvejų, jei tvirtai pasiryžę sakysime Jėzui, pavyzdžiui, važiuodami tramvajumi: „Mano Dieve, norėčiau ištarti tiek meilės ir atsiteisimo aktų, kiek kartų apsisuka kiekvienas šio vagono ratas“, tą pat akimirką Jėzaus akyse mes tikrai būsime Jį mylėję ir atsiteisę už nuodėmes, kaip šito troškome.

Šios „paikystės“ neišeina iš dvasinės kūdikystės ribų: tai amžinas nekalto vaiko ir tėvo, pamėlusio galvą dėl savo sūnaus, pašnekesys: „Pasakyk man, kiek mane myli?“ – Ir mažylis išskiemenuoja: „Daug mi–li–jo–nų!“

Jei gyveni „kūdikystės gyvenimą“, turi kaip vaikas būti dvasinis smaližius. Atmink, kaip ir „tavo amžiaus“ vaikai, gerus daiktus, kuriuos tau laiko Motina.

Ir taip daug kartų per dieną. Tam tereikia sekundžių: Marija... Jėzus... Tabernakulis... Komunija... Meilė... kančia... skaistyklos palaimintos sielos..., tie, kurie kovoja: Popiežius, kunigai... tikintieji... tavo siela... tavo artimųjų sielos... Angelai Sargai... nusidėjėliai…