Punktų sąrašas

Pirmiausia malda; paskui – atgaila; trečioj vietoj, kaip tik „trečioj vietoj“ – veiksmas.

Tvirtai ir griežtai pasiryžk: kada sulauki pagarbos ir pagyrimų, prisimink visa tai, dėl ko tau tenka gėdytis ir raudonuoti. Tai yra tavo dalia, o pagyrimai ir garbė – Dievo.

Intencijos grynumas. Visada jį išlaikysi, jei nuolat visur stengsies patikti vien tik Dievui.

Gerai, kad apaštalaudamas remiesi – turi remtis – savo žemiškomis priemonėmis (2+2=4), tačiau niekad neužmiršk, kad, laimė, turi įtraukti dar vieną dėmenį: Dievas + 2 + 2…

Kada ieškai vien Dievo ir nori, kad darbai eitų pirmyn, gali taikyti aną principą, kurį suformulavo vienas mūsų geras bičiulis: „Išleidi tiek, kiek reikia, nors ir būtum skolingas tiek, kiek išleidi“.

Tau skaudu, kad nesusilauki padėkos už aną paslaugą. Atsakyk man į tokius du klausimus: ar tu taip jau esi dėkingas Jėzui Kristui?.. Ar sugebėjai padaryti šią paslaugą tikėdamasis padėkos žemėje?

Gera atiduoti šlovę Dievui neimant avanso (žmona, vaikai, pagerbimai...) iš tos šlovės, kuria pilnutinai gėrėsimės su Juo Gyvenime…

Be to, jis yra dosnus... Atsilygina šimteriopai: tai teisinga ir kalbant apie vaikus. Daug kas dėl Jo garbės atsisako teisės turėti vaikų, tačiau turi tūkstančius dvasios vaikų. Taip, vaikų, kaip mes esame savo Tėvo, kuris yra danguje, vaikai.

Deo omnis gloria. Dievui visa šlovė. Tai kategoriškas mūsų niekybės pripažinimas. Jis, Jėzus, yra viskas. Mes be Jo esame nieko neverti: nieko.

Mūsų puikavimasis – tuščiagarbiškumas – būtų šventvagystė; tasai mūsų „aš“ niekur neturi reikštis.

Jei gyvenimo tikslas nebūtų garbinti Dievą, gyvenimas būtų niekingas, negana to, – nepakeliamas.

Atiduok visų šlovę Dievui. Savo valia, malonės padedamas, „išspausk“ kiekvieną savo veiksmų, kad juose neliktų nieko, kas primena žmogaus puikybę, pasitenkinimą savuoju „aš“.

Tegu joks prisirišimas nesieja tavęs su žeme, išskyrus dieviškiausią norą garbinti Kristų, o per Jį, su Juo ir Jame – Dievą Tėvą ir Šventąją Dvasią.

Intencijos grynumas. Puikybės gundymus ir kūno smarkavimus greitai atpažįsti... Kovoji ir, malonės padedamas, nugali.

Tačiau motyvai, kurie ragina tave dirbti, net ir švenčiausiuose veiksmuose tau neatrodo aiškūs... ir girdi vidinį balsą, kuris tave verčia įžvelgti žmogiškus sumetimus... taip subtiliai, kad tavo sielon įsiskverbia nerimas, verčiąs galvoti, jog nedirbi taip, kaip reikėtų, – iš grynos Meilės, vien tiktai tam, kad atiduotum Dievui visą Jo garbę.

Kiekvieną kartą tuoj pat sureaguok ir tark: „Viešpatie, sau nenoriu nieko. Visa Tavo šlovei ir dėl Meilės“.