Punktų sąrašas

Susilaikyk nuo neigiamos kritikos: jei negali pagirti, tylėk.

Niekada nekalbėk blogai apie savo brolį, nors turėtum aibę priežasčių. Pirmiausia eik prie Tabernakulio, paskui eik pas kunigą, savo dvasios tėvą, ir palengvink savo širdgėlą išsipasakodamas ir jam. Daugiau niekam.

Apkalbos yra piktšašiai, kurie teršia ir sunkina apaštalavimą. Jos prieštarauja artimo meilei, atima jėgas, vagia ramybę ir pradangina vienybę su Dievu.

Jei pats esi toks apgailėtinas, ko stebiesi, jei ir kiti turi bėdų?

Pamačius, kam daugelis skiria visą gyvenimą (ištisai vien šnekoms, šnekoms, šnekoms su visomis jų pasekmėmis), man atrodo, kad daug reikalingesnė ir mielesnė yra tyla. Ir labai gerai suprantu, kam prašai ataskaitos, Viešpatie, už kiekvieną tuščią žodį.

Daug lengviau pasakyti nei padaryti. Tu, kuris turi aštrų it kirvis liežuvį, ar bandei nors sykį, kad ir atsitiktinai, gerai padaryti tai, ką kiti, tavo „autoritetinga“ nuomone, padaro ne taip gerai?

Tai vadinasi: paskalos, apkalbos, intrigos, kiršinimas, gandai, liežuvavimas, pinklės. O gal net šmeižtas? Niekšybė?

Sunku išvengti, kad „teisėjavimas“ tų, kurie neturi jokios dingsties tatai daryti, galiausiai nevirstų „kūmučių užsiėmimu“.

Murmi? Vadinasi, prarandi krikščionišką dvasią, ir jei neišmoksi tylėti, kiekvienas žodis virs žingsniu, vedančiu tave šalin nuo apaštalinio žygio, kurio ėmeisi.

Ar žinai, kokią žalą padarytum sviesdamas į tolį akmenį užrištomis akimis?

Ir nežinai – nes tavo akis temdo nedėmesingumas ar pyktis, – kaip tu gali pakenkti, kartais net smarkiai, murmėjimu, kuris tau atrodo nereikšmingas.

Kritikuoti, griauti nėra sunku: bet kuris mūrininko parankinis moka įbesti savo įrankį į rinktinį ir nudailintą katedros akmenį.

Statyti: štai darbas, kuriam reikia meistrų.

Tavo liežuvį pagalando apmaudas. Tylėk!

Visuomet tylėk, kai jauti, jog viduje verdi iš pasipiktinimo. Net jeigu pyktum visai pagrįstai.

Nes kad ir kaip valdytumeis, pratrūkęs visada pasakai daugiau, negu norėtum.