Punktų sąrašas

Neeikvok jėgų ir laiko, kurie yra iš Dievo, svaidydamas akmenis į pakely ant tavęs lojančius šunis. Nepaisyk jų.

Tu..., kuris dėl mažos žemiškos meilės perėjai tokias begėdystes, ar tikrai tiki, kad myli Kristų, jei nenori iškęsti – dėl Jo! – šito pažeminimo?

Gerai, o ką? Nesuprantu, kaip gali trauktis nuo šito darbo už sielas – nebent iš paslėptos puikybės: laikai save tobulu – dėl to, kad Dievo ugnis, kuri tave patraukė, be šviesos ir šilumos, įkvėpusių tavo entuziazmą, kartais pradeda rūkti, nes įrankis silpnas.

Jėzau, kur tik Tu praėjai, neliko nė vienos abejingos širdies. Arba Tave myli, arba Tavęs nekenčia.

Kai vyras apaštalas seka paskui Tave vykdydamas savo pareigą, ar galės mane nustebinti, – juk jis dar vienas Kristus! – kad sukelia panašią priešiškumo ar meilės reakciją?

Vėl! Sakė, rašė, už, prieš, geranoriškai ar ne visai, nutylėjo ir šmeižė, gyrė ir šlovino... kalbėjo nesąmones ir pagrįstus dalykus…

– Kvaily, paskutinis kvaily! Kai eini tiesiai link savo tikslo, galva ir širdis apsvaigusios Dievu, ar tau rūpi vėjo staugimas ar žiogo čirškimas, ar baubimas, urzgesys ar žvengimas?..

Beje... tatai neišvengiama: nenorėk laukams įstatyti duris.

Atsirišo liežuviai, ir tau teko pakęsti pažeminimus, kurie tave žeidė juo labiau, kad buvo netikėti.

Tau būtina antgamtiška reakcija yra atleisti – ir net prašyti atleidimo – ir pasinaudoti šia patirtimi, kad atsiplėštum nuo kūrinių.

Tau skaudu, kad nesusilauki padėkos už aną paslaugą. Atsakyk man į tokius du klausimus: ar tu taip jau esi dėkingas Jėzui Kristui?.. Ar sugebėjai padaryti šią paslaugą tikėdamasis padėkos žemėje?

Nežinau, ko tu būgštauji. Kristaus priešai niekad nebuvo per daug nuoseklūs.

Po Lozoriaus prikėlimo iš numirusių būtų turėję nusileisti ir išpažinti Jėzaus dievybę. Betgi ne: „Užmuškim tą, kuris duoda gyvenimą“, – sakė jie.

Ir šiandien taip pat kaip vakar.

Kovos ir kitų priešiškumo valandomis, kada galbūt „gerieji“ užvers tavo kelią kliūtimis, pakelk savo apaštalo širdį: išgirsk Jėzų, kalbantį apie garstyčių grūdelį ir raugą. Ir sakyk Jam: edissere nobis parabolam – išaiškink man palyginimą.

Ir jausi džiaugsmą, gėrėdamasis būsima pergale: štai dangaus paukščiai tavo besiskleidžiančio apaštalavimo medžio prieglobstyje; ir štai visa įrūgusi tešla.

Palaimintos šios žemės nelaimės! Skurdas, ašaros, neapykanta, neteisingumas, negarbė... Visa galėsi Tame, kuris tave sustiprins.

Savo apaštalavimo žygyje nebijok išorinių priešų, kad ir kokia didi būtų jų galia. Štai kas tavo didžiausias priešas – tavo „sūniškumo“ stoka ir tavo „broliškumo“ stoka.

Gerai suprantu, kad tau tik juoką kelia panieka, kurią tau rodo nors ir galingi priešai, kol jauti vienybę su Dievu ir savo apaštalavimo broliais. O tau kas?