Punktų sąrašas

Matydamas skurdų medinį kryžių, vienišą, apleistą, bevertį... ir be Nukryžiuotojo, nepamiršk, kad šitas kryžius yra tavo kryžius, kasdienis, paslėptas nuo akių, be spindesio ir be paguodos..., laukiantis to trūkstamo Nukryžiuotojo, ir juo reikia būti tau.

Kaip sukilniname skausmą skirdami jam deramą išpirkimo vietą dvasios gyvenime.

Tavo Krucifiksas. Kaip krikščionis, visuomet arti turėtum laikyti Krucifiksą. Pasistatyti jį ant savo darbo stalo. Ir bučiuoti jį prieš gulant poilsio ar pabudus. Ir kai tavo varganas kūnas sukyla prieš sielą, irgi bučiuok jį.

Kenti... ir nenorėtum dejuoti. Nieko, jei ir padejuosi, – tai natūrali mūsų vargšo kūno reakcija, – kad tik tavo valia norėtų, dabar ir visada, to, ko nori Dievas.

Netekęs bet kokios žmogiškos paguodos, likai vienišas, tartum pakibai ant siūlelio virš tamsios bedugnės. Nei tavo verksmo, nei tavo pagalbos šauksmų, regis, niekas neklauso.

Šį bejėgiškumą jauti visiškai pelnytai. Būk nuolankus, neieškok savęs, neieškok sau patogumų: mylėk Kryžių – jį nešti yra dar maža, – ir Viešpats išgirs tavo maldą. Ir nurims tavo juslės. Ir tavo širdis vėl užgis. Ir tu turėsi ramybę.

Vaikiškos sielos paradoksai: kada Jėzus tau siunčia tai, ką pasaulis vadina sėkme, verk savo širdyje, galvodamas apie Jo gerumą ir savo blogumą; kada Jėzus tau siunčia tai, ką žmonės laiko nesėkme, džiaukis savo širdyje, nes Jis visuomet tau duoda, ko reikia, ir tai yra puiki valanda mylėti Kryžių.