Punktų sąrašas

Ką tik klausėmės dviejų iškilmingai paskelbtų Šventojo Rašto tekstų, kurie skaitomi per šv. Mišias dvidešimt pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Čia pat, kur klausėtės Dievo Žodžio, girdėsite ir mano jums skirtus žodžius. Tai kunigo žodžiai, ištarti prieš didžiulę Dievo vaikų šeimą Jo šventojoje Bažnyčioje. Norėčiau, kad šie žodžiai turėtų antgamtišką toną ir skelbtų Dievo didingumą bei Jo ištikimąją meilę žmonėms. Norėčiau, kad jie parengtų jus įspūdingai Eucharistijai, kurią mes šiandien švenčiame Navaros universiteto miestelyje.

Pamąstykite minutėlę apie tai, ką pasakiau. Mes švenčiame Šventąją Eucharistiją, sakramentinę Viešpaties Kūno ir Kraujo auką, tikėjimo slėpinį, sujungiantį visus krikščioniškus slėpinius. Taigi mūsų švenčiamas veiksmas – pats švenčiausias, pats antgamtiškiausias, kokį tik, Dievo malonės padedamas, gali atlikti žmogus šiame gyvenime. Priimdami mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują, mes, tam tikra prasme, peržengiame žemės ir laiko ribas, kad jau dabar būtume su Dievu Danguje, kur pats Kristus nušluostys visas ašaras nuo mūsų akių, kur jau nebebus mirties, nė aimanos, nė nuovargio dejonių, nes senasis pasaulis jau bus praėjęs¹.

Ši tiesa, kurią teologai vadina eschatologine Eucharistijos prasme, gili ir teikia paguodą, tačiau ją galima ir neteisingai suprasti. Taip visada nutiko ten, kur krikščionišką gyvenimą norėta pateikti kaip grynai dvasinį – noriu pasakyti, spiritualistinį – ir manyta, kad tokį gyvenimą gyvena ypatingi, tyri žmonės, kurie nesusitepa niekingais šio pasaulio reikalais, arba, daugių daugiausia, jį pakenčia kaip kažką neišvengiamai priešingo dvasiai.

Kada mąstoma taip, šventykla tampa tikrąja krikščioniško gyvenimo vieta. Būti krikščioniu – reiškia vaikščioti į šventyklą, dalyvauti apeigose, užsiimti bažnytiniais reikalais, vienu žodžiu – gyventi ypatingame, atskirame pasaulyje, tarytum rojaus priebėgoje, kol kitas – įprastinis – pasaulis eina savo keliu. Tada krikščionybės mokymas bei gyvenimas Dievo malonėje prasilenktų su permaininga žmonijos istorija, bet jos nepaliestų.

Šį spalio rytą, rengdamiesi Viešpaties Velykų atminimui, tariame ne tokiai iškreiptai krikščionybės sampratai. Minutėlei atkreipkite dėmesį į mūsų Eucharistijos, mūsų padėkos maldos, aplinkybes. Mes esame ypatingoje šventykloje. Galėtume sakyti, kad jos nava – universiteto miestelis, altoriaus atvaizdas – universiteto biblioteka. Štai mašinos, kurios stato naujus statinius, o virš mūsų – Navaros dangus…

Argi toks įvardijimas konkrečiai ir nepamirštamai nepatvirtina jums, kad tikroji jūsų krikščioniškojo gyvenimo vieta – tai kasdienis gyvenimas? Mano vaikai, ten, kur žmonės, jūsų broliai, ten, kur jūsų svajonės, jūsų darbas, jūsų meilė, ten ir jūsų kasdienio susitikimo su Kristumi vieta. Mes privalome šventėti tarp pačių materialiausių žemės dalykų tarnaudami Dievui ir visiems žmonėms.

Nuolatos to mokiau, remdamasis Šventojo Rašto žodžiais: pasaulis nėra blogas, nes jis sukurtas Dievo rankomis; nes pasaulis – Dievo kūrinys, nes Jahvė į jį pažvelgė ir matė, kad tai gera². Tai mes, žmonės, jį bloginame ir bjauriname savo nuodėmėmis ir neištikimybe. Mano vaikai, būkite tikri, kad jums, pasaulio vyrams ir moterims, atsitraukimas nuo sąžiningų kasdienos užsiėmimų prieštarautų Dievo valiai.

Priešingai, dabar naujoje šviesoje privalote suvokti, kad Dievas jus šaukia Jam tarnauti atliekant civilinius, materialius, pasaulietinius žmogiškojo gyvenimo uždavinius. Kiekvieną dieną Dievas mūsų laukia laboratorijoje, operacinėje, kareivinėse, universiteto katedroje, gamykloje, dirbtuvėje, laukuose, šeimos namuose ir gausybėje kitų darbo sričių. Gerai supraskite: kažkas švento, dieviško slypi paprasčiausiose situacijose, o jūs kiekvienas privalote tai atrasti.

Studentams ir darbininkams, kurie bendravo su manimi ketvirtajame dešimtmetyje, aš sakydavau, kad jie išmoktų materializuoti dvasinį gyvenimą. Taip aš norėjau juos atitolinti nuo pagundos (tokios dažnos ir anuomet, ir šiandien) gyventi tarytum dvigubą gyvenimą: viena vertus, vidinį gyvenimą, santykyje su Dievu, ir, kitą, visiškai atskirą gyvenimą: šeimyninį, profesinį, visuomeninį, kasdienos mažmožių gyvenimą.

Ne, mano vaikai! Dvigubo gyvenimo negali būti – mes negalime būti panašūs į šizofrenikus, jeigu norime būti krikščionys. Gyvenimas tėra vienas, iš kūno ir dvasios, tad šis gyvenimas – tiek kūnu, tiek ir siela – turi būti šventas ir kupinas Dievo. Juk šį neregimąjį Dievą mes sutinkame pačiuose matomiausiuose bei materialiausiuose dalykuose.

Mano vaikai, kito kelio nėra: arba mes gebame surasti Viešpatį savo kasdienybėje, arba Jo niekada nesurasime. Todėl ir sakau, kad dabar, mūsų dienomis, materijai ir pačioms paprasčiausioms žmogiškojo gyvenimo situacijoms reikia sugrąžinti jų kilnią pirmykštę prasmę, įgalinti jas tarnauti Dievo Karalystei, sudvasinti, kad visa tai taptų nuolatiniu būdu bei proga susitikti su Jėzumi Kristumi.

Tikroji krikščionybė, kuri išpažįsta kūno prisikėlimą, visada kovojo su įsikūnijimo atmetimu, ir nesibaimino, kad ją apkaltins materializmu. Mes turime teisę kalbėti apie krikščionišką materializmą, kuris drąsiai priešinasi dvasią atmetančiam materializmui.

Kas gi yra sakramentai? (Pirmieji krikščionys vadino juos Įsikūnijusio Žodžio pėdsakais.) Juk tai akivaizdus atskleidimas kelio, kurį išrinko pats Dievas, kad pašventintų mus ir vestų į dangų. Argi nematote, kad kiekvienas sakramentas – tai meilė Dievo, kuris su visa savo kuriančia ir gelbstinčia jėga dovanoja Save mums per materiją, medžiagą? Kas gi yra Eucharistija, kurią netrukus švęsime – jeigu ne Jo Kūnas ir Kraujas, kuriuos Jis teikia mums per kuklią šio pasaulio materiją – vyną ir duoną, per žmogaus užaugintus gamtos pradus, kaip mums priminė Vatikano Antrasis susirinkimas³.

Taip suprantame, mano vaikai, kodėl Apaštalas rašė: „...viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“⁴. Tokia yra kilimo kryptis, kuria Šventoji Dvasia, įlieta į mūsų širdis, nori pakreipti pasaulį – nuo žemės Viešpaties šlovės link. O tam, kad suprastume, jog tas pakilimas apima net tai, kas kasdieniškiausia, Apaštalas pridūrė: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“⁵.

Mano vaikai, jau turiu baigti. Pradžioje aš jums sakiau, kad noriu skelbti Dievo didybę ir Jo gailestingumą. Galvoju, kad tai ir padariau, kai raginau jus šventai gyventi eilinį gyvenimą. Argi šventas gyvenimas pasaulyje – tylus, paprastas, ištikimas – neatskleidžia magnalia Dei, jo didingų ištikimosios meilės darbų¹², kuriuos Jis darė ir tebedaro, kad išgelbėtų pasaulį?

Dabar psalmininko žodžiais prašau jūsų prisidėti prie mano maldos ir manojo šlovinimo: Magnificate Dominum mecum, et extollamus nomen eius simul – „Skelbkite su manimi Viešpaties didybę, aukštinkime Jo vardą drauge!“¹³. Kitaip tariant, mano vaikai, gyvenkime tikėjimu.

Pasiimsime tikėjimo skydą, išganymo šalmą ir Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį¹⁴. Taip mus ragina apaštalas šv. Paulius laiške efeziečiams, kuris ką tik buvo paskelbtas liturginiame skaitinyje.

Tikėjimas – tai dorybė, kuri labai reikalinga krikščionims, ypač per tikėjimo metus, kuriuos paskelbė mūsų mylimas Šventasis Tėvas Paulius VI. Juk be tikėjimo neliktų paties pagrindo, kuriuo pagrįstas eilinio gyvenimo pašventinimas.

Gyvas tikėjimas reikalingas dabar, nes mes artinamės prie mysterium fidei, šventosios Eucharistijos¹⁵. Juk dalyvausime šiose Viešpaties Velykose, kuriomis tęsiami ir įgyvendinami Dievo ištikimosios meilės darbai dėl mūsų, žmonių.

Tikėjimo, mano vaikai, kad išpažintume, jog netrukus ant šio altoriaus atsinaujins „mūsų Atpirkimo darbas“¹⁶. Tikėjimo, kad mėgautumės Credo, tikėjimo išpažinimu, o tada prie šio altoriaus ir šiame susirinkime, patirtume Kristaus buvimą čia ir dabar, kuris mus daro cor unum et anima una – viena širdimi ir viena siela¹⁷. Kuris daro mus viena šeima Bažnyčioje: vienoje, šventoje, visuotinėje, apaštalinėje, Romos – o tai mums reiškia visuotinumą.

Tikėjimo, mano mylimiausieji, dukterys ir sūnūs, kad įrodytume pasauliui, jog visa tai yra ne apeigos ir žodžiai, o dieviška tikrovė, kad eiliniu pašventintu gyvenimu liudytume žmonėms, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ir šventosios Marijos.