Punktų sąrašas

Kaip žinote, šis Šventojo Rašto mokymas yra pati Opus Dei dvasios esmė. Jis turi paskatinti jus labai gerai dirbti, mylėti Dievą ir žmones, mylint mažais jūsų įprastos kasdienybės dalykais, atrandant tą quid divinum – kažką dieviško – kuris slypi tose smulkmenose. Čia gerai tiktų prisiminti Kastilijos poeto žodžius: „pamažėliu ir tiksliai / gerai daryti, daug svarbiau, / negu tiesiog daryti“⁶.

Mano vaikai, patikėkite manimi: kai krikščionis su meile atlieka pačią įprasčiausią pareigą, ji prisipildo Dievo antgamtiškumo. Todėl ir tvirtinu, ir kartojuosi, kad krikščionio pašaukimas – tai kurti skambią poeziją iš gyvenimiškos prozos. Mano vaikai, horizonte, regis, susilieja dangus ir žemė. Bet ne, iš tikrųjų jie susijungia jūsų, šventai gyvenančių paprastą gyvenimą, širdyse.

Šventai išgyvenkite kasdienybę, kaip ką tik jums pasakiau. Šiais žodžiais apibūdinu ištisą jūsų krikščioniškojo gyvenimo programą. Nubuskite, liaukitės svaičioję, palikite netikrą idealizmą, išsigalvojimus, tai, ką vadinu mistine aimana – „...ach, jeigu aš nebūčiau susituokęs!“, „...ach, jeigu turėčiau kitą profesiją“, „...ach, jeigu būčiau stipresnis“, „...jaunesnis“, „...vyresnis“!.. Blaiviai pažvelkite į pačią materialiausią ir artimiausią tikrovę, nes ten ir yra Viešpats. „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas, – pasakė prisikėlęs Kristus, – juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“⁷.

Turėdami omenyje šias tiesas geriau suprantame daugelį jūsų pasaulietinės aplinkos aspektų. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie savo pilietinę atsakomybę. Žmogus, žinantis, kad Kristų galima atrasti ne tik šventykloje, bet ir pasaulyje, myli šitą pasaulį, stengiasi būti gerai profesiškai ir intelektualiai pasirengęs, ugdo supratimą apie problemas, su kuriomis susiduria. Taip jis pats priima sprendimus, kurie, būdami krikščionio sprendimai, taip pat yra nulemti ir asmeniškų apmąstymų, su nuolankiomis pastangomis suprasti Dievo valią mažuose ir dideliuose gyvenimo reikaluose.

Mano vaikai, jau turiu baigti. Pradžioje aš jums sakiau, kad noriu skelbti Dievo didybę ir Jo gailestingumą. Galvoju, kad tai ir padariau, kai raginau jus šventai gyventi eilinį gyvenimą. Argi šventas gyvenimas pasaulyje – tylus, paprastas, ištikimas – neatskleidžia magnalia Dei, jo didingų ištikimosios meilės darbų¹², kuriuos Jis darė ir tebedaro, kad išgelbėtų pasaulį?

Dabar psalmininko žodžiais prašau jūsų prisidėti prie mano maldos ir manojo šlovinimo: Magnificate Dominum mecum, et extollamus nomen eius simul – „Skelbkite su manimi Viešpaties didybę, aukštinkime Jo vardą drauge!“¹³. Kitaip tariant, mano vaikai, gyvenkime tikėjimu.

Pasiimsime tikėjimo skydą, išganymo šalmą ir Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį¹⁴. Taip mus ragina apaštalas šv. Paulius laiške efeziečiams, kuris ką tik buvo paskelbtas liturginiame skaitinyje.

Tikėjimas – tai dorybė, kuri labai reikalinga krikščionims, ypač per tikėjimo metus, kuriuos paskelbė mūsų mylimas Šventasis Tėvas Paulius VI. Juk be tikėjimo neliktų paties pagrindo, kuriuo pagrįstas eilinio gyvenimo pašventinimas.

Gyvas tikėjimas reikalingas dabar, nes mes artinamės prie mysterium fidei, šventosios Eucharistijos¹⁵. Juk dalyvausime šiose Viešpaties Velykose, kuriomis tęsiami ir įgyvendinami Dievo ištikimosios meilės darbai dėl mūsų, žmonių.

Tikėjimo, mano vaikai, kad išpažintume, jog netrukus ant šio altoriaus atsinaujins „mūsų Atpirkimo darbas“¹⁶. Tikėjimo, kad mėgautumės Credo, tikėjimo išpažinimu, o tada prie šio altoriaus ir šiame susirinkime, patirtume Kristaus buvimą čia ir dabar, kuris mus daro cor unum et anima una – viena širdimi ir viena siela¹⁷. Kuris daro mus viena šeima Bažnyčioje: vienoje, šventoje, visuotinėje, apaštalinėje, Romos – o tai mums reiškia visuotinumą.

Tikėjimo, mano mylimiausieji, dukterys ir sūnūs, kad įrodytume pasauliui, jog visa tai yra ne apeigos ir žodžiai, o dieviška tikrovė, kad eiliniu pašventintu gyvenimu liudytume žmonėms, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ir šventosios Marijos.