Punktų sąrašas

Tikroji krikščionybė, kuri išpažįsta kūno prisikėlimą, visada kovojo su įsikūnijimo atmetimu, ir nesibaimino, kad ją apkaltins materializmu. Mes turime teisę kalbėti apie krikščionišką materializmą, kuris drąsiai priešinasi dvasią atmetančiam materializmui.

Kas gi yra sakramentai? (Pirmieji krikščionys vadino juos Įsikūnijusio Žodžio pėdsakais.) Juk tai akivaizdus atskleidimas kelio, kurį išrinko pats Dievas, kad pašventintų mus ir vestų į dangų. Argi nematote, kad kiekvienas sakramentas – tai meilė Dievo, kuris su visa savo kuriančia ir gelbstinčia jėga dovanoja Save mums per materiją, medžiagą? Kas gi yra Eucharistija, kurią netrukus švęsime – jeigu ne Jo Kūnas ir Kraujas, kuriuos Jis teikia mums per kuklią šio pasaulio materiją – vyną ir duoną, per žmogaus užaugintus gamtos pradus, kaip mums priminė Vatikano Antrasis susirinkimas³.

Taip suprantame, mano vaikai, kodėl Apaštalas rašė: „...viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“⁴. Tokia yra kilimo kryptis, kuria Šventoji Dvasia, įlieta į mūsų širdis, nori pakreipti pasaulį – nuo žemės Viešpaties šlovės link. O tam, kad suprastume, jog tas pakilimas apima net tai, kas kasdieniškiausia, Apaštalas pridūrė: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“⁵.

Kaip žinote, šis Šventojo Rašto mokymas yra pati Opus Dei dvasios esmė. Jis turi paskatinti jus labai gerai dirbti, mylėti Dievą ir žmones, mylint mažais jūsų įprastos kasdienybės dalykais, atrandant tą quid divinum – kažką dieviško – kuris slypi tose smulkmenose. Čia gerai tiktų prisiminti Kastilijos poeto žodžius: „pamažėliu ir tiksliai / gerai daryti, daug svarbiau, / negu tiesiog daryti“⁶.

Mano vaikai, patikėkite manimi: kai krikščionis su meile atlieka pačią įprasčiausią pareigą, ji prisipildo Dievo antgamtiškumo. Todėl ir tvirtinu, ir kartojuosi, kad krikščionio pašaukimas – tai kurti skambią poeziją iš gyvenimiškos prozos. Mano vaikai, horizonte, regis, susilieja dangus ir žemė. Bet ne, iš tikrųjų jie susijungia jūsų, šventai gyvenančių paprastą gyvenimą, širdyse.

Šventai išgyvenkite kasdienybę, kaip ką tik jums pasakiau. Šiais žodžiais apibūdinu ištisą jūsų krikščioniškojo gyvenimo programą. Nubuskite, liaukitės svaičioję, palikite netikrą idealizmą, išsigalvojimus, tai, ką vadinu mistine aimana – „...ach, jeigu aš nebūčiau susituokęs!“, „...ach, jeigu turėčiau kitą profesiją“, „...ach, jeigu būčiau stipresnis“, „...jaunesnis“, „...vyresnis“!.. Blaiviai pažvelkite į pačią materialiausią ir artimiausią tikrovę, nes ten ir yra Viešpats. „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas, – pasakė prisikėlęs Kristus, – juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“⁷.

Turėdami omenyje šias tiesas geriau suprantame daugelį jūsų pasaulietinės aplinkos aspektų. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie savo pilietinę atsakomybę. Žmogus, žinantis, kad Kristų galima atrasti ne tik šventykloje, bet ir pasaulyje, myli šitą pasaulį, stengiasi būti gerai profesiškai ir intelektualiai pasirengęs, ugdo supratimą apie problemas, su kuriomis susiduria. Taip jis pats priima sprendimus, kurie, būdami krikščionio sprendimai, taip pat yra nulemti ir asmeniškų apmąstymų, su nuolankiomis pastangomis suprasti Dievo valią mažuose ir dideliuose gyvenimo reikaluose.

O dabar, mano sūnūs ir dukros, leiskite man truputį pakalbėti apie kitą, ypač svarbią įprasto gyvenimo pusę. Kalbu apie žmogišką meilę, tyrą meilę tarp vyro ir moters, sužadėtuves, santuoką. Darsyk noriu pasakyti, kad ta šventa žmogiška meilė yra ne tik kažkas leistino, toleruojamo, palyginus su tikraisiais dvasios užsiėmimais, kaip mėgina įbrukti tas klaidinantis spiritualizmas, apie kurį kalbėjau. Jau keturiasdešimt metų žodžiu ir raštu skelbiu tam visiškai priešingus dalykus. Dabar ir tie, kurie anksčiau to nesuprato, ėmė šį bei tą suprasti.

Meilė, kuri veda į santuoką ir šeimą, taip pat gali būti nuostabus dieviškas kelias, pašaukimas, kelias į visišką atsidavimą mūsų Dievui. Darykite dalykus gerai, jau priminiau jums, visa širdimi imkitės eilinių kasdienos užsiėmimų, atraskite – kartoju – kažką dieviško, slypinčio tose smulkmenose. Šis mokymas užima ypatingą vietą tose gyvenimo srityse, kurios susijusios su žmogiška meile.

Jūs – studentai, dėstytojai ir visi universiteto darbuotojai – žinote, kad aš pavedžiau jūsų meilę Marijai, Gražiosios Meilės Motinai. Šiame universiteto miestelyje yra koplyčia, kurią pamaldžiai pastatėme, kad Dievo Motina priimtų jūsų maldas ir tos nuostabios, tyros meilės auką, kurią Ji laimina.

„Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“⁹ Prieš Šventosios Mergelės, Gražiosios Meilės Motinos atvaizdą jūs džiugiai ir teigiamai atsakysite apaštalui: „Taip, žinome ir norime taip gyventi su Tavo galingu užtarimu, o Mergele ir Dievo Motina!“

Jumyse gims kontempliatyvi malda kaskart, kai apmąstysite šią stulbinančią tiesą: „Šventoji Dvasia išsirinko savo buveine kažką tokio materialaus, kaip mano kūnas… Nebepriklausau sau… Mano kūnas ir mano siela – visa mano būtis – yra Dievo...“ Tokia malda duos gausių praktinių rezultatų, kurie kils iš didžios išvados, kurią pristato pats Apaštalas: „šlovinkite Dievą savo kūnu“¹⁰.